Žiūrim ir rašom
February 26, 2012
Oskarai 2012

Taigi, kaip ir kiekvienais metais mėnesis prieš oskarus man labai užimtas. Visų pirma apturiu savo gimtadienį, o visų antra žiūriu filmus. Žiūriu kiekvieną dieną, kartais po du ar net tris. Pats nesu labai didelis mėgėjas Holivudo produkcijos, bet sausi ir vasaris yra mėnesiai kai jie tampa visai nieko. Holivudas turi savo žavesio. Turi savo sistemą, savo super-melodramatiškumą, super-nuspėjamumą ir t.t.. Bet tai nereiškia kad ten viskas blogai. Ne, tiesiog Holivudiškai.

Amerikos kinas jau kelinti metai patiria gan stiprų nuosmukį. Sulaukiam labai nedidelio tikrai stiprių filmų kiekio. Jei pasirodo nors vienas per metus, jau sėkmė. Pernai metai stiprumu primena užpernai, o anie užužpernai. Neskaitant trumpametražių filmu, šįmet turime 46 nominantus. Kaip visad negaliu pasigirt kad mačiau juos visus, bet taip tiksliai šnekant mačiau 38. Taigi, kai kuriose kategorijose mačiau visus. Ši apžvalga bus paremta tik šiais 38 filmais, nekomentuojant nė vieno filmo kuris nebuvo nominuotas nors vienoje kategorijoje. Nors dauguma kino kritikų neslepia savo simpatijų filmams, kurie nesulaukė jokio akademijos dėmesio, aš pats to nedarysiu.

Visų pirma norėčiau atkreiti dėmesį, kad šie metai buvo gan turtingi kino istorijos reprezentavimu filmuose. Ne vienas ir ne du filmai iš šių 38 atgaivina jau šiek tiek užmirštus kino klasikos personažus, aktorius, autorius ar net laikotarpius. Taip sakant, šiemet šiek tiek daugiau edukacijos. Nors ir kai kurie jų nėra labai svarbūs kino istorijai bet čia mano nuomone istorijai svarbių filmų sąrašiukas >

The Artist; Hugo; My Week with Marilyn; The Adventures of Tintin; The Muppets; Rise of the planet of the Apes.

Na, o dabar prie esmės. Kategorija po kategorijos

Specialieji efektai > Iš šių penkių filmų nemačiau tik paskutinės Hario Poterio dalies, bet taip rimtai pažiūrėjus du filmai Real Steel ir Rise of the Planet of the Apes nominuoti tik šioje kategorijoje. Visi filmai bendrai šnekant gan silpni, bet žiūrint tik į specialiuosius efektus išskirčiau nebent Planet of the Apes. Asmeniškai jau pavargau nuo visų robotiškų spec.efektų. Manau laimės Haris Poteris arba Planet of the Apes. O mano asmenine nuomone (kadangi nemačiau Poterio) duodu beždžionėms.

Montažas > vienas iš sunkiausiai pastebimų kategorijų. Nelabai suprantu kaip čia nepateko The Tree of Life, bet tiek jau to. Manau didžiausi pretendentai yra TheArtist ir The Girl with a Dragon Tattoo. The Artist, vien dėl nostalgiško „intertitrų“ turėtų nugalėt. O pats nelabai suprasdamas už ką balsuot paantrinsiu ir sutiksiu su Artisto šlove.

Kostiumų dizainas > mėgstu kostiuminius filmus. Uj mėgstu. Iš nominantų nemačiau vienintelio W.E., bet kiek girdėjau ir skaičiau šis filmas nepatenka tarp lyderių kategorijoje. Kadangi panašiai kaip ir spec. efektų kategorijoje dauguma nominantų sukoncentruoti į kostiumus, jie nominuoti tik šioje kategorijoje. Dėl nepaaiškinamų priežasčių manau kad laimės Artistas, bet šiuo atveju labai stipriai nesutinku. Manau Hugo ir The Artist mažiausiai nusipelnė šio oskaro. Tiek Anonymous tiek Jane Eyre kostiumais stipresni už lyderius. Aš labai stipriai vetuoju The Artist ir balsuoju už Jane Eyre.

Grimas > Trys nominantai. Kaip minėjau Hario Poterio nemačiau. Tiek Albert Nobbs tiek The Iron Lady stiprūs šioje kategorijoje. Vien dėl to kad Akademija tiesiog myli Meril Streep manau The Iron Lady neužginčijamai laimės, bet aš ir vėl užginčyčiau. Neskau kad The Iron Lady nevertas, bet mano nuomone Albert Nobbs prilygsta o gal net šiek tiek lenkia. Aš viena primerkta akim duodu Albert Nobbs

Kinematografija > Mano favoritas Tree of Life gaus tikrai per mažai oskarų. Filmas kuris mano asmenine nuomone turėtų nušluot tiek visokius Artistus tiek The descendants ar Hugo tikėtina gaus vieną ar max. du oskarus. Jau kurkur bet šioj kategorijoj nėra lygių. Laimės The tree of Life. Aš labai sutinku.

Art direction > Ir vėl turiu Hario Poterio nišą, bet žiūrint į kitus keturis likusius, metų lyderiaiHugo ir The Artist turi didžiausius šansus. Spalvotas Steampunk Hugo stilius išsiskiria savo stiprumu. Manau ne vieną mėnesį chebra dirbo montuojant tokius masyvius maketus. Žodžiu, Hugo. Ir nelabai ką galiu užginčyt. Pritarsiu.

Garso efektai > Lyderis Hugo vėl atima visus šansus iš kitų. Spielbergo nesėkmė War Horse garsiškai gan stiprus. Tiek ir The Girl with a Dragon Tattoo neatsilieka. Transformeriai irgi gražiai čepsi. Nelabai ką turiu pasakyt šioje kategorijoje. Turbūt turėsiu sutikt su lyderiu Hugo.

Garso montažas > Ok, kaip visad nebsuprantu didelio skirtumo tarp šios ir praeitos kategorijos. Tarp nominantų turime Drive – gan maloniai žiūrimą dramatiuotą herojinį filmą. Galbūt pasvarstyčiau ir duočiau bent kokią nominaciją šiam filmui, bet tikrai ne už garso montažą. Manau kaip ir praeitoj kategorijoj Hugo turi didžiausius šansus, su War Horse kaip antru šansu.

Daina > Visiškai be dvejonių sakau The Muppets. Nesu miuziklų mėgėjas bet The Muppets buvo tikrai smagus. Rio, kuris irgi nominuotas primena pnerai metų laimėtoją iš to animacinio filmo su mergaite kur ilgus plaukus turėjo. Nepamenu kaip vadinas. Nesakau kad Rio neturi šansų, turi. Velniai žino kokios muzikos akademija klauso laisvu laiku, bet aš balsuoju už The Muppets.

Muzika > Šitoj kategeorijoj viskas aišku. Begarsis The Artist pasiims auksinę statulėlę. Ir nulenkęs galvą turiu pritart. Visi kiti nominantai turi gan stiprius (bet gan vienodus) soundtrackus. The Artist neišsiskiria iš visos grupės. Jo muzika gan panaši kaip ir visų, bet begarsiam filme juk girdim ją labiau, ar ne ? Laimės Artistas, o aš pritarsiu.

Dokumentinis filmas > Iš penkių nominantų mačiau tik tris. Nei Hell and Back again nei Undefeated nemačiau. Dauguma kino kritikų šlovina Paradise Lost 3, kuris nesiginčysiu tikrai geras filmas. Gan amerikietiškas, bet dokumentikos žanras vis auga ir auga ten (Amerikonijoj). Kitas mano matytas pavyzdys If a Tree Falls man pasirodė gan panašus į Paradise Lost 3. Abu neįitikėtinai geri, ir net rekomenduotini filmai. Nors ir nesuprantu kaip Pina pateko į dokumentinio filmo kategoriją, bet kad jau pateko tai linkiu visa ko geriausio. Sakyčiau labai akivaizdus šokio filmas, su keliais dokumentiniais intarpais. Na tebūnie. Manau laimės Paradise Lost 3, bet aš duočiau Pinai (rekomenduoju šį filmą visiems šokėjams ir šokėjoms).

Užsienio kalbos filmas > Mano silpnoji vieta. Mačiau tik vieną(bet labai gerą J) Žinau kad neturiu teisės net turėt nuomonę šioj kategorijoj, bet kažkaip jaučiu kad geriau už A Separation nebus.

Animacinis filmas > Netgi du iš trijų užsienio filmai. Visi trys Amerikiečiai gan panašūs. Animaciniu stiliumi Rango šiek tiek stipresnis už kitus. Jeigu dar Akademija būtų sugalvojus nominuoti Advenures of Tintin, manau laimėtojas būtų aiškus, bet čia jau beveik ant ribos tarp animacijos ir vaidybos. Panašiai kaip kad spalvotąją Avataro pusę galima būtų traktuot kaip animaciją. Sutinku su akademija, geriau palikt Tintin‘ą ramybėj. Kadangi abiejų užsienio filmų animacija silpnesnė ir paprastesnė, sakyčiau kad Rango turi didžiausius šansus. Chico and Rita neperdaug atsilieka. Gali būt kad iš politinių motyvų oskaras atiteks jiems ir iškeliaus į Kubą. Sunku nuspėti, manau Rango laimės. Nors pats asmeniškai maloniausiai praleidau laiką su A Cat in Paris.

Adaptuotas scenarijus > Kategorija, nors ir susideda iš labiausiai garbinamų filmų, gan silpna. The Ideas of March ir Moneyball neturi šansų. Scenarijaus atžvilgiu abu šie filmai gan silpni. The Descendants turėtų nežymiu skirtumu aplenkti visus kitus. Hugo, vien dėl to kad orientuotas vaikams, negali turėti labai sudėtingą siužetą, , o Tinker Taylor Soldier Spy galbūt šiek tiek per painus. Laimės The Descendants, o pats niekam neduodu. Pasilieku oskarą kitiem metam.

Originalus Scenarijus > Ši kategorija žyyyyyymiai stipresnė. Sakyčiau trys gan stiprūs konkurentai – The Artist, Midnight in Paris ir A Separation. Nežinau kodėl dauguma kritikų labiausiai šlovina Midnight in Paris iš šio trejetuko. Galbūt nori pagerbt Woody Alleną, bet aš nedvejodamas renkuosi A Separation. Žinau, kad oskaram dar toli iki tarptautinio festivalio, bet nu kamon, taigi akivaizdu kad nė vienas iš 46 nominuotų filmų neprilygsta A Separation. Bent jau scenarijaus prasme tai visiškai akivaizdu. Žinau, kad politiškai sunku susitaikyt ir siųsti vieną oskarą į Kubą o kitą į Iraną, bet kartais reikia pripažinti savo pralaimėjimą. Laimės – Midnight in Paris. Manau turėtų laimėt A Separation

Antro plano aktorė > Nepatinka man šita kategorija. Man patiko Janet McTeer už vaidmenį Albert Nobbs, ir Jessica Chastain už vaidmenį The Help, kuri dar stipriau pasirodė The Tree of Life. Bet beveik neabejotinai laimės Octavia Spencer už vaidmenį The Help. Nesutinku

Antro plano aktorius > Uj senolių kategorija. Trys iš penkių senesni nei 70 metų. Labai palaikau šią kategoriją. Čia labiau pagerbt už gyvenimo nuopelnus o ne už vieną konkretų vaidmenį pernai metais. Christopher Plummer turi didžiausius šansus. Nepasakyčiau kad jo vaidmuo buvo sunkesnis ar lengvesnis nei kitų, bet tiesiog šiek tiek kitoks. Kad ir kas bebūtų palaikau idėją Oskaras vienam iš senolių.

Pagrindinė aktorė > Labai stipri kateogrija, aš asmeniškai žaviuosi visomis šiomis damomis. Galbūt mažiausiai pastebėjau lyderę šioje kategoriją Viola Davis iš The Help, bet manau Marilyn Streep turi labai gerus šansus palikti ją be statulėlės. Nors pats irgi gan kritiškai žiūriu į Maril Streep pasirodymą, mat kažkaip atrodė ne per daug sunki rolė jai. Atrodo lyg jin pati ten būtų, bet labai linkiu jai parsinešti dar vieną statulėlę namo. Kadangi žinau, kad akademija nė nesvarstys kitų  nominantų, noriu tik pagerbti ir labai pasidžiaugti tiek Glen Close už Albert Nobbs tiek Michelle Williams už jos suvaidintą M. Monroe tiek ir Rooney Mara už drakono tatuiruotę. Visos trys labai stipriai pasirodė. Aš asmeniškai duodu Glen Close ir Michelle Williams perpus.

Pagrindinis aktorius > Skirtingai, nei aktorės kategorijoj, penki vyrukai šįmet nė perpus nesilygiuoja damoms. Sakyčiau nė vienas nominantų neišsiskiria savo pasirodymais. Nors ir filmas The Descendants gan silpnas scenarijaus ir režisūros prasme, bet G. Clooney nebuvo baisiai nerangus. Akadameija mėgsta legendinius aktorius kaip M. Streep ar G. Clooney taigi manau kad laimės jis. O iš mano asmeninės pusės pagirčiau Bradą Pittą. Ne už Moneyball, už kurį jis čia nominuotas, bet labiau už Tree of Life. Brad Pittas vis labiau ir labiau skleidžia savo talentą. Smagu. Ką bepasakysi, bet mano paties favoritas sakyčiau Tom Hardy už vaidmenį Warrior. Neįtikėtinai atlikta!!!! Vienintelis filmas per kurį jau net aš nesulaikiau ašarų. Gaila jis nebuvo net nominuotas. Et

Režisierius > Dažniausiai režisieriaus oskaras keliauja kartu su geriausiu filmu. Tai beveik neatskiriama. Bet šįkart turime tris grandus, kurie pagal ilgalaikių pasiekimų skalę nušluoja Hazanavicius menką kino istoriją. W. Allenas, M. Scorcese, T. Malick – vardai, kurių jau net pristatinėti nereikia. Velnias žino ką akademija nuspręs šiuo atveju, bet jeigu per daug nenukryps nuo standartų vis dėl to Hazanavicius turėtų lipt ant scenos. Mano asmenine nuomone T. Malick vienintelis iš šio penketuko vertas pripažinimo. Žinoma jau buvo jis pripažintas nekartą, bet nesupykčiau jei ir dar kartą būtų.

Geriausias filmas > The Artist. Su nedideliu šansu turinčiu Hugo. Pats nelabai galiu vertint tokių skirtingų filmų skirtų netgi skirtingom auditorijom, bet vis dėl to manau The Artist. O mano asmeninis oskaras keliautų The tree of life.

Suma sumarum > Hugo, kaip ir The Artist nominuotas net 11/10 kategorijų ryškiai pervertintas filmas. War Horse nominuotasq net 6 kategomrijose ryškiai pervertintas. Aš asmeniškai nematau jo nė vienoje. Čia tik kvailas įprotis turėti Spielbergo filmą tarp nominantų. Nesuprantu tada kodėl The Tree of Life nominuojamas tik 3 kategorijose ? Mano asmeniniu pasirinkimu, metų filmas. Kaip ir A Separation nominuotas 2 kategorijose. Bet čia suprantama mat užsienio šalių filmai neturi didelių teisių Amerikonijoj. Dar norėčiau atkreipt dėmesį į Warrior. Pats jį statyčiau tarp metų lyderių, bet čia ne mano valia.

Suma suma sumarum > Rekomenduoju Pina, Warrior, A Separation, The Tree of Life.

Neskau kad kiti filmai blogi ir neverti žiūrėjimo. Verti. Pats mačiau ir nesigailiu.

 

P.S. Sorry už gramatines klaidas, neturiu laiko tikrint, ar galvot kaip čia teisingiau parašius. Vsio

P.P.S Sorry kad blogas visai miręs. Taip atsitiko kad abu rašytojai tapo labai užsiėmę. Bet su viltim tęsti. Kai šiek tiek geresni laikai ateis.

7:18pm  |   URL: http://tmblr.co/ZqRVxxH44OdU
September 21, 2011
The Forbidden Quest (1993)

Uždraustas nuotykis

Rasti ribą tarp tikros ir suvaidintos tikrovės kine nelengva. Pagalvojus netgi apie įprastos dokumentikos žanro subtilybes suabejoji “personažų” bei žmonių elgesio tikrumu. Kamera visgi daro savo. Šis “mockumentary” eksponatas privertė mane susimąstyti apie šio žanro svarbą kitų akivaizdoje. Tuo tarpu, kai režisieriai bando atkurti tikrų (dokumentuotų) faktų eigą pasitelkdami aktorius, ar bent jau pačios kameros ir filmavimo komandos pasirodymu įvykio vietose ir su įvykiu susijusiems žmonėms, ši “tikrovė” tampa vis mažiau ir mažiau tikra. “The Forbidden Quest”, jau prieš keliolika metų pastatytas filmas, akivaizdžiai nėra tikra istorija ir tikrais vaizdais (senų archyvų juostomis) privertė trumpam suraukti antakius ir keliom minutėm padaryti pauzę savo kino pasaulyje. Ar galima sukurti tikrovę? Peter Delpeut tai padarė nė nesistengdamas sukelti revoliucijos žiūrovų galvoje. Netgi tyčia, pasišaipydamas iš savęs ir akivaizdžiai sakydamas “tai netikra” (pvz. Įpiešdamas spalvotą animaciją nespalvoto kino juostoje, ar rodydamas operatorių (kino kūrėją) iš šono) nesukėlė man šypsenos ir nespjoviau į šią fantastinę istoriją. Iki pat pabaigos, net prasidėjus nerealiems ir neįmanomiems istorijos vingiams sėdėjau prilipęs prie ekrano ir tikėjau. Patikėjau šiuo kol kas geriausiai pateiktu tikrovės jausmu, kokį esu matęs(šio jausmo vis ieškojau nuo pat Bleiro Raganos pasirodymo kino teatruose 1999-aisiais).

Galiu vadinti šį filmą metų atradimu, ir turbūt geriausiu matytu filmu šiais metais. Kartu - suprasčiau kiekvieną, kuris pažiūrėjęs su manim nesutiktų, ir galėčiau gintis tik tuo, kad šis filmas ne kiekvienam, taip pat kaip ir senosios nespalvotos begarsės klasikos pavyzdžiai, analizuojami kino kritikų ir įtraukti į “must-see” sąrašus.  Taip, ne kiekvienam, tačiau jis nepaliks abejingų tų, kurie lengvai “prilimpa” prie senų juostų kontrastų, ar nesusapnuojamų vietovių nufilmuotų praeito amžiaus pradžioje, ir ypač tų, kurie patys mėgsta būti “mulkinami”.

Prieš pradėdamas kurti filmus, Peter Delpeut dirbo Olandijos Kino Muziejuje. Turbūt neturėdamas pernelyg daug knapstėsi po senus archyvus ir žiūrėdavo senus, dar ant degios juostos atspaustus paveiksliukus. Kaip ir daugelyje archyvų, medžiaga, filmai, dokumentai pasmerkti pūti, trūnyti iki kol iš jų nieko neliks arba netyčia archyvas paskęs netikėto potvynio arba neužgesintos nuorūkos atveju ir t.t… Ne vienas archyvas Europoje taip baigė ar baigs savo dienas. Šįsyk nepanaudota medžiaga pateko į geras rankas ir apdulkėję paveiksliukai atgijo - nors ir ne tuo pačiu tikslu, dėl kurių buvo nufilmuoti, bet kitu, šiek tiek smagesniu. Filmuota medžiaga iš kelių ekspedicijų į ledynus buvo sumontuota, o sukūręs istoriją, personažus, datas ir esą net radęs įrodymų, Peter Delpeut visa tai sudėjo į vieną “dokumentinį” filmą. Vertas dėmesio įvykis. Sulaukus vieno vienintelio aktoriaus pagalbos, jo nedidelė kino kūrėjų komanda buvo pasiruošusi pradėti intarpų (pasakojimo) filmavimą.

Tikros medžiagos naudojimas papasakoti pasaką dar nebuvo girdėtas (ir, deja, nedaug kas išgirdo/pamatė). Olandijoj, kur buvo sukurtas šis filmas, “The Forbidden Quest” sulaukė kelių apdovanojimų, bet po kelių mėnesių kitiems filmams gavus kitus apdovanojimus dėmesys pasiklydo daugybėje kitų filmų. “The Forbidden Quest” liko nepastebėtas kino kritikų ir greit pamirštas. Deja…

Netikroji dokumentika šiame filme atsikleidžia visu gražumu. Kiekviena istorijos detalė asocijuojama su jau geografiškai neįmanoma medžiaga (medžiaga surinkta tiek iš Antarktikos, tiek iš Arktikos tiriamųjų ekspedicijų). Perspaustai dramatiškai suvaidinta “aiškinamoji” dalis, rodos, nė nesistengia įtikinti žiūrovo faktų teisumu, o ką ir besakyti pvz. apie įpieštą spalvotą vėliavą nespalvotoj senoj kino juostoj. Filmo kūrėjai netgi akivaizdžiai siūlo netikėti šia istorija: tyčia manipuliuoja stipriai hiperbolizuotais aspektais, kad primintų, jog esame kine, kartu “draskydamas” netikrumo įvaizdį pusiau sudegusių juostų ekspozicijom ir neįtikėtina tyla - turbūt vienu iš stipriausių faktorių netikros dokumentikos skiltyje. Ilga spengiančia tyla ledynuose. Tuo nepatikėt negali.

Negaliu nepaminėt, jog kartais šis filmas sukeldavo emocijų ne tik turiniu, bet ir pateikimo būdu. Dedu vieną didesnių pliusų šiam filmui ir labai didžiuojuos jį suradęs ir galėdamas pristatyt jums.

P.S. Tikiuosi, susidomėjusiems nebus itin sunku rasti filmo kopiją - paskutinio vizito Lietuvoje metu keliems draugams palikau filmo kopiją jų kompiuteriuose, tad pasiteiraukit.

2:45pm  |   URL: http://tmblr.co/ZqRVxx9mYq6J
Filed under: by A.G. 
September 13, 2011
INLAND EMPIRE (2006)

All Caps

Kitaip, negu avangardistu, David‘o Lynch‘o pavadinti neišeina. Nebent šarlatanu, kuris, spekuliuodamas savo vardu, maitina minias aklai dievinančių jį gerbėjų atvirai antrarūšiu produktu. Bent jau apytiksliai į tokias dvi grupes pastaruoju metu galima skirstyti visus, susiduriančius su jo darbais. Ir to priežastis yra ne tai, kad kiekviename filme jis prikuria vis daugiau mįslių, palikdamas vis mažiau užuominų joms įminti, ne tai, kad jis yra vis labiau linkęs užsiiminėti visiškai absurdiško turinio trumpametražiais video, ne tai, kad jis gali būti apkaltintas parsidavėliškumu dėl dalyvavimo kelėtoje, atrodytų, nevertų rimto menininko dėmesio komercinių projektų, ir net ne tai, kad jis pastaruoju metu filmuoja išimtinai skaitmenine kamera, kas akivaizdžiai atsispindi jo kūrinių vaizdo kokybėje.

O priežastis štai kokia. Tarkime, yra aktorė, pretenduojanti į vaidmenį moters, kuri yra neištikima savo vyrui su vyru, neištikimu savo žmonai, turinčiai nužudyti aktorę atsuktuvu, kurį vakar, o galbūt ir rytoj, rado moteris, vaidinama aktorės, neprisimenančios, ar anksčiau matė kartais mielai šokančias prostitutes, gyvenančias jos namuose, kai triušių šeimyna, lydima užkulisinio juoko ir aplodismentų praleidžia eilinę dieną kambaryje, stebimame moters, gyvenančios name, esančio tik filmo remake‘o dekoracija. Pagaunate? Neverta nerimauti, - nepagauna niekas. IŠ TIKRŲJŲ.

Prisimenant tokius Lynch‘o kūrinius, kaip, tarkime, „Lost Highway“, „Mulholland Drive“ arba, be abejo, kiek serialo, tiek ir filmo pavidalo „Twin Peaks“, negalima nepripažinti, jog „VIDINĖ IMPERIJA“ tikrai yra verta jų pilnavertės kaimynės statuso. Tai patvirtina ir interneto platybėse aptinkamų jos interpretacijų kiekis, kuris, kaip ir kitų minėtų šio režisieriaus pilnametražių darbų atveju, yra tikrai stebinantis. Viena vertus, bandymai išspręsti meistriškai Lynch‘o paruoštą galvosūkį, be abejo turėtų teikti intelektualinį pasitenkinimą to ištroškusiems snobams – čia tikrai yra kur paplušėti: „Kas yra VIDINĖ IMPERIJA“, „Ką reiškia triušiai?“, „Kur filme tikrovė?“, „Kas, velniai griebtų, vyksta?“ – tik keli klausimai, kurie kamuos bet kurį normalų žmogų, pasiryžusį susipažinti su paskutiniu šiuo metu Lynch‘o filmu. Tačiau šiuo atveju įdomiau, manau, kitkas: „INLAND EMPIRE“ peržiūros metu lengva pastebėti, kad net ir visiškai pametus pasakojimo seką, maža to – pasimetus personažuose, filmo topografijoje ir laike, vis tiek nesinori jo išjungti. Šis paradoksalus efektas, matyt, ir atidengia vienintelį raktą šio režisieriaus kūrybai suprasti: Lynch‘as filmuoja kiną, galinti pasiūlyti kokybišką estetinį išgyvenimą, nepaisant beveik visiško siužetinės kino sudedamosios dalies atsisakymo. Kitos „IMPERIJOS“ dalys, beje, yra tikrai vertos pagyrimo. Taip, pavyzdžiui, pagrindinio vaidmens atlikėja (kuri, visai įmanoma, pati nežinojo, kas vyksta su jos personažu) tikrai nuostabios vaidybos dėka padeda ne tik lengvai pasinerti į siurrealistinę Lynch‘o sukurto pasaulio atmosferą, bet ir sugeba pavaizduoti įdomų ir įtikinamą personažo vystymąsi (nuo pavargusios pasiturinčios aktorės iki paranojiko ir neurotiko); firminė „lynčiška“ atmosfera yra kuriama ganėtinai keistos, bet labai organiškos filmavimo manieros, ir, be abejo, puikaus garso takelio, o pats filmas turi beveik idealią kompozicinę struktūrą ir palieka visiškai užbaigto ir kokybiškai sukalto kūrinio įspūdį.    Todėl bent jau man lieka tik nulenkti galvą: įrodyti, kad galima nufilmuoti įdomų trilerį be akivaizdaus siužeto, t.y. tik vaizdo, aktorių ir psichologinio poveikio pagalba, yra jeigu ne genialumo požymis, tai bent jau maistas pamąstymui.

Egzistuoja, matyt, mažiausiai du būdai filmuoti kiną. Pirmas, tradicinis, pasireiškia tuo, kad naudojant kino-kalbą yra pasakoma kažkas svarbaus sau, ir, jei pasiseks, kitiems. Taip kalbama, nekreipiant dėmesio į vartojamą kalbą ir teisingą kirčiavimą, mažiau ar labiau sėkmingai perduodant informaciją, dažnai – patirtį. Antras būdas skiriasi kardinaliai pakeista perspektyva, iš kurios daromas kino-pasisakymas: vietoj scenarijaus filmavimo (t.y. vertimo iš vienos kalbos į kitą), iškeliamas klausimas apie galimybes, atveriamas kino-kalbos apskritai. Taip, tikriausiai, ir gimsta arba kino-filosofija, arba kino-avangardas. Faktiškai, Lynch‘o padėtis „IMPERIJOJE“ yra kažkuo panaši į gerai žinomą istoriją apie šimtakojį. Pastarasis puikiausiai galėjo vaikščioti kol nesusimąstė apie tai, kokia tvarka turi judinti kojeles, kad nesusipainiotų. Šios istorijos moralė yra, matyt, ta, kad nereikia komplikuoti to, kas ir taip gerai funkcionuoja – bus tik blogiau. Panašu, kad David‘as Lynch‘as nusprendė patikrinti šių išvadų teisingumą savo kailiu. Nuspręsti, ar nesusipainiojo žinomas režisierius, matyt, kiekvienas turėtų savarankiškai, kadangi atsakymas į šį klausimą suponuoja atsakymus ir į daugelį kitų: pradedant tuo, ar kine svarbesnis turinys, ar forma, ir baigiant meno apskritai apibrėžimu. Bet kuriuo atveju, svarbu nepamiršti, kad pats Lynch‘as atvirai prisipažįsta daugeliu dalykų nenorėjęs nieko pasakyti (bent jau sąmoningai), ir kad vienas iš aktorių, vaidinusių filme – Jeremy Irons – nepasigėdijo prisipažinti, kad užmigo per jo premjerą. Nepasigėdykite ir Jūs,

Nes nėra ko.

7:05pm  |   URL: http://tmblr.co/ZqRVxx9TyUUZ
Filed under: by D.G. 
July 14, 2011
Switch (1991)


Blake Edwards fanams

Ar sveika taip besąlygiškai atleisti režisieriaus kultyvavimą? Nors ir pats ne kartą savyje pastebėjau šį polinkį, bet visgi drįstu kritikuoti kitus, savo mylimiems režisieriams lyg niekur nieko atleidžiančius visas klaidas ir nesąmoningus nukrypimus nuo savo paties bruožų, už kuriuos ir yra gerbiamas. Tokia mano reakcija iššoko perskaičius keletą komentarų apie šį 1991-ųjų Blake Edwards’o kūrinį ir šį filmą minimą kaip vieną iš paskutinių jo šedevrų. Žinoma, galbūt ne man kritikuot, bet galvoje Edwards’o era baigėsi 1983-iaisiais paskutine padoria rožinės panteros ekranizacija (“Curse of the Pink Panther”). Bet tokia jau ta sinefilų problema, jau kai išsirenka savo mėgstamuosius autorius, tai ir nepaleidžia. Pats galėčiau išvardinti bent penkis kūrėjus, kuriais galbūt netgi per daug pasitikiu, bet palikim tai paslaptyje.

Filmas “Switch” pastatytas, kaip jau antroji spektaklio “Goodbye Charlie” kino ekranizacija. Nors nieko nesu girdėjęs nei apie spektaklį, nei apie pirmąją ekranizaciją (1964), bet šis 1991-ųjų filmas man susižiūrėjo kaip tipinis to meto televizinis filmas. Su beveik “Home alone” atmosfera, gan pigiais besikartojančiais pokštais ir, kaip matote, gan standartiniu pigiu filmo plakatu. Turbūt dabar pamatęs tokį poster’į kino teatrų skelbimo lentoje turbūt nė vienas iš dabar skaitančių nė nepagalvotų sumokėti tuos kelis litus ir susipažint su šia istorija giliau. O istorija sukasi apie stereotipinį tik apie moteris galvojantį vyriškį dėl tam tikrų priežasčių patekusį į moters kūną. Taigi stereotipinis vyras susiduria su gan stereotipinėm moteriškom problemom. Nors ir skamba gan banaliai, bet šis vyrų ir moterų privalumų ir trūkumų žaidimas su akivaizdžiu lygybės rezultatu iššaukia lyčių lygiavertiškumo publikavimą, kuris Edwards’o iškeliamas jau ne pirmą kartą. Panašiai jis pasielgė paskutiniajame savofilme “Victor/Victoria”. O ir šiaip seksizmo bei rasizmo užuomazgas galime jausti beveik kiekviename jo filme, įskaitant ir rožinės panteros epopėją, ar 1968-ųjų metų filmo “Party” kreivus stereotipinius juokelius apie indų tautybę. Taigi, nors ir keistais kvailais pasikartojančiais juokeliais ir labai standartine Holivudo apkarpyta istorija, filmas turi šiokią tokią gilesnę prasmę - užslėptą autoriaus požiūrį į globalias problemas.

Bet mano manymu tik ši giliai paslėpta prasmė, brandinta jau ne viename filme, ir pagrindinė aktorė - Ellen Barkin gelbsti “Switch” iš nepasiekiamos duobės. Nors per savo aktorės karjerą E. Barker (kol kas) nepasižymėjo dideliu talentu ir nebuvo pastebėta nė vieno režisieriaus, vaidmuo šiame filme tikrai įsimintinas. Ellen tikrai surado savyje vyrą, bandantį suprasti, kaip šis moters kūnas veikia. Ir tai padaro gan seksualiai ir nepriekaištingai. Deja, visa kita aktorių grupė nė nebando su ja varžytis, tad galų gale matome tik Ellen Barkin, lyg einančią pro visą kitą pilką aktorių masę.

Kuklūs pastebėjimai, bet daugiau jų neturiu. Galima sakyt, kukliam filmui, kukli ir recenzija.

10:15pm  |   URL: http://tmblr.co/ZqRVxx76Lzl1
Filed under: by A.G. 
June 14, 2011
O Sangue (1989)

Labai juoda ir Labai balta

Su Pedro Costa kūryba pirmą ir kartą susidūriau 2007-ųjų metų kino pavasario retrospektyvoje. Ir pripažįstu, buvau visiškai priblokštas ir nustebintas jo ilgu ir mąsliu film ”Juventude em Marcha”. Labai savitu ir brandžiu stiliumi pasižymėjęs Portugalijos avantgardistas pasauliui rodo savo kūrybą jau ne pirmus ir ne antrus metus. Man asmeniškai, šis autorius tapo pagrindiniu Portugalijos autorinio kino veidų. (Nenorėčiau nuvertinti didžiai gerbiamų Fernando Lopez ar Antonio da Cunha Telles - Portugalijos naujosios kino bangos (Novo Cinema)* pradininkų, kurie nors ir turėtų sulaukti mano didesnio dėmesio, bet, matyt, ne šiandien).

Šiandien norėčiau apsistoti ties pirmuoju, debiutiniu, vis dar jaunojo Pedro Costos filmu “O Sangue”.

Nors ir labai subtilaus ir gilaus siužeto istoriją išvydau, bet atrodo P.Costa dėl įdomumo užsimerkęs išplėšė keletą puslapių iš galutinio scenarijaus ir taip ši istorija sekanti berniuko ir visų aplinkinių, norinčių būti jo tėvais, gyvenimus liko be paaiškinimo ir be priežasties. Mane šis siužeto chaotiškumas leido atkreipti dėmesį į daug kitų filmo detalių, kurių turbūt nebūčiau pastebėjęs bandydamas atsekti visame tame pradžią ir pabaigą. 

Visų pirma norėčiau atkreipti dėmesį į kino juostos spalvų kontrastą. Nežinau, kokį stebuklą chemikai įmaišė ryškindami juostą, bet aš jaučiausi lyg žiūrėdamas 30-ies metų senumo rusiškas fotografijas, kur juoda - neabejotinai juoda, o balta - netgi šviečia. Toks stiprus kontrastas leidžia režisieriui žaisti šešėliais, kas tampa labai pastebima. Be to, prie šio savotiško ir gan stipraus kontrasto tobulai dera neįtikėtinai paprastas garso montažas, kuriam turbūt autorius neskyrė pakankamai dėmesio, bet, sakyčiau, ir  nereikėjo. Paprastumas išėjo tik į gera.

Be visų šių prialumų dar galėčiau pabrėžti meistrišką scenų kinematografiją. Rodos, kiekvieną galėtum analizuoti atskirai. Ir stebėtis jų meistriškumu. Žinant bent kiek 60-ųjų - 80-ųjų europos kino top režisierių ir jų darbų, nesunkiai galima atpažinti tiek Antonioni’o tiek Godard’o ar net Murnau įtaką kiekvienai scenai. Visas filmas, scenografine prasme, atrodo lyg kelių Italijos ir Prancūzijos režisierių nufilmuotas, su dar jaunu, nepribrendusiu asmeniniu Pedro Costa autorinio kino prieskoniu. Bet šią įtaką galėtume atsekti vien pažvelgus į Pedro Costa “mokytojus” ir ankstesnę darbo patirtį.

Taip prieš daugiau nei 40 metų ir prasidėjo naujasis Portugalijos kinas koncentruojantis save labiau į nedideles kinematografines detales nei į istorijos linijiškumą ir personažų brandumą. O Pedro Costa (nors ir kiek per jaunas būti priskirtu prie Novo Cinema atstovų) taip niekad ir nenustojo daryti to, ką jo pradininkai ir mokytojai pradėjo dar jam žaidžiant kamuoliu su kaimynų vaikais. Kas keletą metų išleisdamas po naują savo kūrinį, vis tolsta nuo savo mokytojų ir artėja savęs, kaip individualaus autoriaus, link.


* - Portugalijos “Novo Cinema” (Brazilijoje - Cinema Novo) sužydėjo septintąjame dešimtmetyje. Keli Portugalijos kino kūrėjai įkvėpti Italijos Neo-realizmu ir Prancūzijos Naujosios bangos pasisekimu ir jų principais tęsė Europos valstybių autorinio kino plėtrą. Nors ir Portugalijos atveju pirmieji 5 metai buvo stipriai įtakoti Prancūzijos ir Italijos tuometiniu kinu, bet jau po kelių dešimtmečių buvo galima lengvai atskirti “nacionalinius ypatumus”. Tai vienas iš didžiausių šuolių Portugalijos šiuolaikinio kino istorijoje.

11:05pm  |   URL: http://tmblr.co/ZqRVxx65Dat7
Filed under: by A.G. 
March 17, 2011
Black Swan (2010)

Sparnai, kojos ir uodegos

Ką bendro turi matematika, narkotikai, imtynės ir baletas? Teisingai. Bet pačiam Aranofsky tai vos keli kontekstai, kuriuose gali pasireikšti ir konkretizuotis jo kūrybos varomoji jėga – obsesija. Kiekvienas jo filmas sudaro po vieną vis detalesnio pastarosios portreto dalį ir, reikia pripažinti, rezultatas yra gana įspūdingas: obsesija – ne juokai, sako Darren‘as, ir visada būna teisus. O antrina jam moteris-narkomanė, kurią užpuolė šaldytuvas, vyriškis, neklausęs mamos ir pažiūrėjęs į saulę, imtynininkas su silpna širdimi ir kelios Oscar‘o nominacijos bei kiti prestižiniai apdovanojimai. Žodžiu, jei norite ką nors sužinoti apie obsesijas – klauskite Darren‘o Aranofsky. Jis šios srities ekspertas.

Todėl nenuostabu, kad filme „Black Swan“ jis drąsiai tęsia šios temos tyrinėjimus, šį kartą perkeldamas ją į baleto kontekstą.  Pagrindinė veikėja čia – trapi balerina-darboholikė, kuriai pasitaiko galimybė suvaidinti bet kurios balerinos svajonių vaidmenį – Baltąją Gulbę „Gulbių Ežero“ pastatyme. Vaidmuo jai tinka idealiai, tačiau problema yra ta, jog piktos sesers dvynės – Juodosios Gulbės – vaidmenį turi vaidinti ta pati šokėja, kas suponuoja ne tik daugiau fizinio darbo, bet, kas svarbiau, - persikūnijimo į visišką savo psichologinį antipodą momentą.

Būtent čia ir prasideda visos linksmybės. Pridėdamas, atrodytų, visai menką detalę prie balerinos „namų darbų“, Aranofsky paverčia pasiruošimą svajonių vaidmeniui fantasmagoriška karusele iš šizofrenijos, psichozės, paranojos ir kitų nestabilios sąmonės smagybių. O ir pati riba tarp sąmonės gyvenimo ir išoriško jam pasaulio blėsta ir grasina išnykti: čia yra ir susitikimų su savo antrininku gatvėje ir mistinė liga, pasireiškianti arba išbėrimu, arba plunksnelėmis, augančiomis iš menčių – nesuprasi. O jūs sakote, gydomoji meno galia.

Apskritai „Black Swan“ – tipiškai postmodernus kūrinys nuo snapo iki uodegos, tai yra pradedant vizualiais elementais ir baigiant scenarijumi ir montažu. Tai filmas, turintis dvigubą, o gal net ir trigubą dugną: užsibrėžęs sau tikslą iš esmės perkelti klasikinį „Gulbių Ežero“ siužetą į ekraną, Aranofsky kartoja jo siužetinę liniją kelis kartus – pačiame filmo pasakojime; balete, kuris yra statomas filmo erdvėje; ir pagrindinės herojės gyvenime. Tokia prieiga duoda neįtikėtiną rezultatą, kadangi šios trys linijos, rezonuodamos tarpusavyje, pasiekia tokią svyravimų amplitudę, kad pasidaro net kažkaip baugu dėl žiūrovo smegeninės. Visiškai savo vietoje čia yra ir operatoriaus darbas, gerai pažįstamas režisieriaus mėgėjams dar nuo „Pi“ laikų. Po nedidelės pertraukos „Imtynininko“ metu, tradicinis operatorius sugrįžo į Aranofsky komandą ir jo šiek tiek nervinga, bet tiksli ir ištobulinta filmavimo maniera idealiai tinka kelionei po tamsius skilusios asmenybės labirintus. O ir apdovanojimai už geriausią moterišką vaidmenį buvo įteikti visai užtarnautai.

Tačiau, nepaisant visų neginčijamų privalumų, peržiūros metu kartais atsiranda dirbtinumo pojūtis: pernelyg jau viskas gražu ir estetiška, pernelyg jau viskas nuteikia nelaimėms nuo pirmų kadrų, pernelyg jau nuostabioji Natalie Portman „teisingai“ nuprotėja, periodiškai masturbuodamasi skirtingose savo buto vietose. Taip, Aranofsky meistriškai sugeba vedžioti už nosies, bet asmeniškai man norėtųsi, kad to vedžiojimo jeigu ne nebūtų, tai nors nesijaustų. O čia situacija maždaug tokia pati, kokia buvo „Requiem for a Dream“, kai kiekviena filmo sekundė virto agitaciniu plakatu „Narkotikai yra blogai“. Be abejo sunku neigti tai, kad tokia filmo pagrindinės minties pateikimo maniera yra efektyvi ir efektinga, tačiau kita vertus kartais pradeda atrodyti, jog režisierius eina jau pramintu ir labai jau paprastu takeliu, kai iššaukinėja užuojautą veikėjų atžvilgiu, versdamas juos išgyventi be galo tragišką situaciją, nors ir daro tai, skambant Čaikovskiui.

Taigi, jei Aranofsky jums patinka kaip tik dėl aukščiau minėtų priežasčių, jūs būsite sužavėti šio filmo: techniškai tobulai padarytas kinas, kuriame buvo ir rūpesningai pasielgta su baleto dalimi ir sugebėta įterpti kelis mistikos elementus, neverčia gailėtis dėl sugaišto laiko. Paskutiniais pagrindinės veikėjos žodžiais režisierius tarsi pateikia sau nuosprendį: viskas pavyko. Ir iš tikrųjų, „Black Swan“ yra eilinis puikus puikaus režisieriaus filmas. Ne mažiau, bet ir ne daugiau.

Malonios peržiūros.

9:09pm  |   URL: http://tmblr.co/ZqRVxx3fxJyg
Filed under: by D.G. 
March 14, 2011
Welt am Draht (1973)

Kur prasideda virtuali realybė?

Kiek Lietuvoje žinome apie Vokietijos kiną, kurtą kol mes buvom po Sovietine vėliava? Dar pats gan gerai prisimenu, kaip žiūrėdavau vokiškus televizijos kanalus tik atsiradus nepriklausomai Lietuvai. Daugybė vakarietiškų filmų ir serialų man nesuprantama kalba buvo transliuojama be perstojo, o “Kobra 11” ir jos atmainos iki šiol nepalieka televizijos ekranų. Bet kaip buvo ten, mums nepasiekiamoj šaly aštuntąjame dešimtmety? Televizijos ekrane.

Turbūt daugeliui nė negirdėtas,bet tikrai vertas išgirsti režisierius Rainer Werner Fassbinder, pagarsėjęs dideliu kiekiu mokslinės fantastikos filmų, 1973-iaisiais ėmėsi trijų valandų televizinio mini-serialo projekto, pavadinto “Welt am Draht” (World on Wire). Galbūt ir pats to nežinodamas šiuo televiziniu filmu pradėjo virtualios realybės ekranizacijos istoriją. “The Matrix”, “eXistenZ”, “Strange Days”, “Inception”, “Avalon” ar netgi “Avatar” prasidėjo jau tada - 1973-iais. Žinoma, specialieji efektai nebuvo šiandieninio lygio, o ir televizinio Vokietijos filmo biudžetas buvo gan kuklus. Bet talentingas režisierius paėmęs klasikinę mokslinės fantastinės knygą “Simulacron 3” nesunkiai suprojektuoja filmo vaizdą atsižvelgdamas tiek į biudžetą, tiek į technologijas. Kai pagalvoju apie kompiuterį 1973-iais, galiu tik įsivaizduoti tuos didžiulius kambarius, pastatytus kompanijose reikalaujančiose atlikti didelius, beveik neįmanomus, skaičiavimus. Bet to turbūt užteko įsivaizduoti  virtualias tikroves kuriančią sistemą ir eksperimentuoti su netikro pasaulio netikrais gyventojais savo pasaulio labui. Man ir dabar, 2011-ais metais, tai skamba gan neįtikėtinai, o bandykim įsivaizduoti 1973-iuosius…

Pagrindinė filmo (ir knygos) gvildenama tema siekia dar Platono mokymus ir tikrojo pasaulio abejones, tik šiuo atveju, kaip ir daugumoje cyber-punk filmų, nereali tikrovė manipuliuojama kompiuterio ar kito specialaus prietaiso. Bet ne tiek svarbu, kokiu būdu ar prietaisu, kito (skirtingo) pasaulio idėja sukelia abejonę savuoju. Abejonę savo, kaip ir tikro pasaulio, egzistavimu. Pačioj filmo pradžioj Simulacron projekto protėvis prieš mirtį suabejoja “tikrove”, kurioje gyvena ir, žinoma, savimi, savo tikrumu. Veidrodyje matome tik vaizdų visumą, kurią sukuria kitų žmonių vaizduotė. Ir kad suprastumę šią “tiesą”, nė nereikia žvelgti per mokslinės fantastikos prizmę.

Kalbant apie veidrodžius, operatoriniai sprendimai stebina veidrodžių naudojimo gausa. Suprantu, kad nenaudojant daug kompiuterinės grafikos ir spaudžiant gan keistos aštunto dešimtmečio architektūros principams, reikėjo sugalvoti, kaip paprastai ir nepersistengiant parodyti ateitį, artimą pasaulio modernizaciją. Rainer Werner Fassbinder pasirinko Paryžių (tuo metu - naujausios architektūros miestą) filmavimo vieta ir, žinoma, daug veidrodžių. O jie, manau, savo darbą atliko labai sėkmingai. Ir ne tik siekiant sukurti ateities vaizdinį, bet ir metaforiškai pateikiant juos kaip “tikro” ar “netikro” pasaulio atspindžius.

Dar norėčiau atkreipti dėmesį į aktorių vaidybą. Keistas emocijų šaltumas mane asmeniškai atitolino nuo personažų. Nors filmo trukmė nemaža (daugiau nei 3 valandos), bet iki paskutinės minutės jaučiausi lyg žiūrėdamas keistas nepažįstamų žmonių istorijas. Tik filmo pabaiga ir ypač paskutinė scena paaiškina tokios vaidybos ir šaltumo paslaptį - joje jau matome tikrą jausmą ir juoką.

Apibendrinant norėčiau rekomenduoti visiems virtualių realybių fanams šį gan mažai žinomą klasikinį kūrinį. Ir neabejoju, kad anksčiau ar vėliau filmo kopija stovės kaip pirmasis filmas žanro lentynoje. Žinoma, ne pats geriausias, ne pats įdomiausias, bet pirmas.

Gerai: žanro pirmtakas, operatoriniai sprendimai, veidrodžio metaforos

Blogai: Labai skirtingos dalys (tiek siužeto tiek kokybės prasme), garso montažas

Vertinu: 6,5/10

Kam patinka mano P.S.’ai

P.S. Pagalvokim apie Vakarų ir Rytų Vokietijas kaip du skirtingus pasaulius. Filmas kurtas Vakarų Vokietijoj..(modernesnėj, demokratiškenėj, “mažiau tikroj” tikrovėj).

3:25pm  |   URL: http://tmblr.co/ZqRVxx3blmkL
Filed under: by A.G. 
March 6, 2011
Four Lions (2010)

Terorizmas žmogišku veidu

Komedija, manau, jau seniai tapo pamirštu menu, ir didžiulis vasarinių linksminančių filmų, pasirodančių iš Holivudo cecho, kiekis yra dar vienas to patvirtinimas. Tačiau šitas prieštaringumas gali būti paaiškintas labai paprastai: humoro paskirties pasikeitimu. Jeigu labiau ar mažiau klasikine prasme komedija – tai socialiai orientuotas kūrinys, išjuokiantis tam tikrus probleminius klausimus, taip nurodant į jų prigimties kvailumą ir prieštaringumą, tai šiandien komedija dažniausiai yra laikomas žanras, kur humoras yra savitikslis: žmonės perka humoro formulę, pritaikytą skirtingose situacijose su vieninteliu tikslu – sukelti juoką. Čia dirva dar vienam klišių rinkiniui gali pasitarnauti ir girti draugai, ir merginų ieškančių vaikinų kompanija, ir namie palikti vaikai, o pabaigoje mums be abejo sumaitins kokį nors doroviškai teigiamą saldainį apie draugystės svarbą arba šeimos vertybes – šių produktų vienodumas tik didėja su jų įvairovę. Trumpai tariant: komedija pavirto išimtinai nerimtu žanru, tiesa, tuo ir populiariu.

Žiūrint iš šio konteksto, 2010 metais pasirodžiusi komedija „Four Lions“ – ne tik išskirtinis, bet ir labai malonus reiškinys. Stebinti šis filmas pradeda jau savo siužetu, kuris, šiaip jau nelabai nuteikia linksminimuisi: keturi radikalių pažiūrų musulmonai, gyvenantys Anglijoje, bando suplanuoti ir įvykdyti teraktą jos teritorijoje. Ir nepaisant to, kad komedijos elementas yra tai, jog tai jiems labai sunkiai sekasi dėl to, kad dauguma iš jų – tiesiog idiotai, tai nelabai padeda atsikratyti ambivalentiškumo jausmo dėl kelių priežasčių, apie kurias – žemiau.

Žinoma, juoktis iš teroristų – ne unikali praktika Vakaruose, ir jeigu kinematografe aš panašių bandymų negaliu prisiminti, tai tokie animaciniai serialai, kaip „South Park“ arba „Family Guy“ tuo užsiiminėja periodiškai. Kitą vertus, jų išpuoliai į teroristų pusę visada lieka visiškai ideologiškai korektiški, t.y. Bin Ladenas ir kiti yra rodomi, kaip absoliučiai bejėgiai ir grėsmės nekeliantys personažai. Tačiau „Liūtuose“ šios aiškios ribos tarp tikrovės ir komedijos nelieka po to, kai kūrėjai jau pirma netikėta mirtimi labai aiškiai duoda suprasti: net idiotai gali padaryti žalos. Taip pat ganėtinai keistas yra tas faktas, kad kūrėjai ne tik patys užjaučia teroristams-nevykėliams, bet ir suponuoja užuojautą ir iš žiūrovų pusės. Pagrindiniai herojai, nepaisant to, kad akivaizdžiai kelia grėsmę miesto gyventojams, vis dėlto yra teigiami personažai. Jie nuteikia draugiškai ir savo keista draugyste, ir savo naivumu, ir užsispyrimu. To pasekmė: išgyventi dėl teroristo-mirtininko gyvybės – viena iš keisčiausių mano patirčių, žiūrint kiną.

Paminėtas efektas techniškai yra pasiekiamas, manau, jeigu ne vieninteliu įmanomu, tai vienu iš artimiausių man asmeniškai būdu: filmavimo technika, naudojama, kuriant mockumentary žanro filmus. Ir nepaisant to, kad prieš mus – ne bandymas imituoti dokumentinį kiną, lengvas dokumentikos atspalvis labai padeda filmui išsaugoti tokį svarbų tikroviškumo elementą, o žiūrovui – susidraugauti su herojais. Atskiro pagyrimo vertas, be abejo, ir elementas, leidžiantis „Four Lions“ vadinti komedija: puikus britiškas humoras, primenantis geriausias serialų „The Office“ ir „Extras“ tradicijas – subtilus, visiškai ne vulgarus, ir, kas svarbu, šiek tiek liūdnas. Prie šito pridėjus labai kokybišką visų aktorių vaidybą (kuri tikrai labai džiugina, kadangi išsaugoti natūralumą mockumentary atmosferoje – sudėtinga užduotis) gauname kokteilį, kuris garantuoja malonumą net žiūrint kelis kartus.

„Four Lions“ galbūt ir nebus pačiu juokingiausiu jūsų matytu filmu: jame yra keliami tikrai rimti klausimai, o humoras tėra sėkminga jų pateikimo maniera. Bet tai, kad šie klausimai yra keliami būtent tokiu būdu, manau, verta ir pagarbos ir pagyrimo. Filmo kūrėjai lieka sąžiningi tiek, kiek tai leidžia žanro rėmai: terorizmo problema iš tikrųjų egzistuoja ir reikalauja daug rimtesnių sprendimo būdų, negu komedijų filmavimas. Tačiau šis filmas sukelia tikrai įspūdingą efektą: bent jau peržiūros metu, radikalių pažiūrų musulmonai, nenustodami atrodyti keliantys grėsmę, netenka savo baimės auros ir tampa tiesiog žmonėmis.

Malonios ir jums.

11:10pm  |   URL: http://tmblr.co/ZqRVxx3Rlmdm
Filed under: by D.G. 
February 28, 2011

Na ką, žmonės jau vaikšto raudonu kilimu ir laukia oskarų statulėlių, o aš va kol dar turiu laiko pabandysiu papasakot savo spėjimus ir norus apie šių metų Akademijos nominacijas.

Taigi.

Trumpuosius filmus visus praleidžiu, mat nė vieno nemačiau, nelabai ką ir begaliu pasakyt. Bet nenuvertinu ir labai džiaugiuosi už kiekvieną nominuotą ir tuo pačiu už būsimus statulėlės turėtojus

Best Documentary > Nemačiau vienintelio “Waste land”, bet pamačius visus kitus galiu labai lengvai numanyti. Amerikietiška dokumentika pastaraisiais metais, o ir šįmet gan akivaizdi. Pagrindinė teme: “Kaip amerikoj blogai, ir kokie mes žiopliai”. Stipri savikritika visais klausimais. “Savikritika” netgi per švelniai skamba. Manau kad potencijos laimėti oskarą turi “Inside Job” ir “Exit Through the Gift Shop”. Pats balsuočiau už Gift shop, mat vienintelis nesupolitizuotas filmas iš nominuotųjų. Be to dar ir režisuotas Banksio.

Best visual effects > Nemačiau nei Hario Poterio nei Hereafter, bet turiu nuojauta “Inception”. Turbūt per daug tam ir neprieštarauju. Visai neblogi ten tie efektai buvo

Best Sound editing > Niekad nesupratau šios oskaro nominacijos, ir pats nelabai turiu kažkokių išskirtinių pavyzdžių. Bet jei rimtai turbūt “Inception” laimės. O aš asmeniškai būčiau už naują “Tron’ą”, mat tai vienintelė nominacija šiam filmui, o man tikrai labai patinka Daft Punk. Tiesiog taip. Stebiuosi, kodėl šis filmas nebuvo nominuotas geriausiam garso takeliui.

Best Sound Mixing > hmm, aš pats visad plaku šį ir pastarąjį oskarą į vieną, nes niekaip nesuprantu kaip galima sumiksuot nesukarpius, arba atvirkščiai, na bet žiūrint į nominacijas gali būti bet kas, visi gan rimti filmai, visi gan profesionaliai sukarpyti ir sumiksuoti :) Vien tam kad kažką pasirinkčiau renkuosi “Inception”

Best Original Song > Gaila nemačiau “Country Strong”, bet visos likusios dainos tai tikrai nevertos tokio didelio auksinio išaukštinimo. Limpant prie tradicinių Disnėjaus dainų animaciniuose filmuose, turbūt rinksiuosi “Tangled” dainą. Labai pop, labai saldi, ale bent jau atsimenu, kad jin iš viso buvo tam filme.

Best original score > Sakyčiau kad laimės arba “Inception” arba ” The Social Network” . Pats kaip labai stiprus filmo “The Social Network” priešas, balsuoju už “inception”, o jei aš galėčiau įteikti šį apdovanojimą, be jokių abejonių teikčiau Daft Punk už garso takelį filmui “Tron”

Best MakeUp > Dviejų iš trijų nemačiau, tai nelabai ką galiu pasakyt. Girdėjau gerų atsiliepimų apie filmą “Barneys version”, tai ir atiduodu savo balsa jam.

Best Costume Design > Nemačiau tik  ”The Tempest”, bet sakyčiau kad Alisa verta šio apdovanojimo.

Best Art Direction > Nors Hario Poterio nemačiau, bet galiu įsivaizduot, kad viskas maždaug atrodė kaip ir praėjusiose dalyse. Todėl atiduodu savo balsa Alisai dar kartą. 

Best Editing > Čia sunku ką ir bepasakyt. Retai kada atkreipiu į montažo subtilybes, ypač holivudiniam kine, kuris nelabai kuo skiriasi vienas nuo kito, bet bandydamas kažką prisimint sakyčiau kad  ”The Social Network” arba  ”Black Swan”. Pats asmeniškai šį kartą prabalsuosiu už “The Social Network”

Best Cinematography > Manau kad “The Social Network”. O pats traukiu iš kišenės savo apdovanojimą ir įteikiu nenominuotam jokioj kategorijoj filmui “Casino Jack”. Ten operatoriniai sprendimai tikrai nustebino. Gailiuosi kad akademija to nepastebėjo.

Best Foreign Language Film > Nors ir tai pati įdomiausia kategorija, bet deja sugebėjau pažiūrėti tik vieną nominuotą filma. Nors ir nemačiau nė vieno bet turiu nuojautą kad laimės arba Hæven arba Biutiful.

Best Animated feature > Manau visi sutiks kad turėtų laimėt trečia žaislų pasaulio dalis. Nors man pačiam asmeniškai labiau patiko kiti du nominuoti multikai, bet baveik neabejoju kad žaislai nugalės.

Best Screenplay based on Material > The Social Network. Ir sutinku, solidžiausia istorija iš pateiktų

Best Screenplay Written > Šiaip visos nominacijos gan neblogos ir apylygės, bet pats rinkčiausi “Inception”, vien dėl to, kad kai galvoju apie scenarijaus rašymo procesą, “Inception” istorija atrodo daugiausiai laiko atimanti ir daugiausia darbo reikalaujanti. Gerbiu darbo žmones. Sakau “Inception”, bet kartu džiaugsiuos bet kuriuo kitu atveju

Best Director > David Fincher už “The Social Network” , nors pats duočiau Aronofskiui, už visus kitus jo darbus, ypač pirmą pavykusį “Pi” 

Best Actress Supporting > Nors man pačiam Helena Carter yra neįtikėtino grožio moteris, bet jos vaidmuo “Kings Speech” buvo per trumpas pasireikšt. Manau geresnio už Melissa Leo filme “The Fighter” šįmet nebuvo. Nelabai yra pasirinkimo. Tad sakau kad laimės ji, nors aš asmeniškai dar svarstyčiau apie Animal Kingdom

Best Actor Supporting > Akivaizdu Christian Bale. Nusipelnytai

Best Actress > Portman. Irgi akivaizdu, nors aš jei rimtai žiūrėdamas “Black Swan” šiek tiek daugiau iš jos tikėjausi.

Best Actor > Duodu balsa Colin Firth. Manau tikrai nusipelnė žmogus. O ir vaidmuo ne toks paprastas kaip visų kitų nominuotų aktorių.

Best Motion Picture > Aš duodu balsą ” The kings speech” bet taip pat gali būt tiek ir “Inception” tiek ir “The Social Network”. Nesuprasi ką ta akademijos komisija sugalvos šįmet. Pats geriausio filmo titulą atiduočiau “Animal Kingdom”. Iš visų visų visose kategorijose nominuotų filmų, renkuosi šį. Nesvarbu kad akademija to nesuprato taip pat kaip aš.

Tai tiek. žėsim rezultatus ryte

4:24am  |   URL: http://tmblr.co/ZqRVxx3JzvTG
Filed under: by A.G. 
February 20, 2011
Buffalo ‘66 (1998)

Odė diskomfortui

Jeigu įmanoma vienu žodžiu perteikti filmo „Buffalo 66“ esmę, tas žodis būtų diskomfortas. Bent jau būtent šis pojūtis neapleido manęs visos šio filmo peržiūros metu. Tačiau to nereikėtų suprasti neigiamai: šis, išleistas dabar jau tolimais 1998 metais Vincent‘o Gallo kaip režisieriaus debiutas (beje, sėkmingiausias iš kitų jo darbų, jeigu tikėsime IMDB vertinimų vidurkiais) pasirodė esantis labiau vykęs, negu ne. Taigi, aiškinu.

Diskomfortas pradeda persekioti filmo personažus ir žiūrovus nuo pirmųjų kadrų ir nepaleidžia beveik iki paskutinės akimirkos, nors, atrodytų, jo siužetas nebūtinai numato tokią dalykų padėtį. Siužeto atžvilgiu „Buffalo 66“ viskas labai paprasta: Bill‘as Brown‘as, būdamas nekaltas, atliko kalėjime 5 metų laisvės atėmimo bausmę, ir išeina į laisvę, turėdamas vienintelį tikslą – atkeršyti žmogui, netiesiogiai kaltam dėl jo suėmimo. Gana tipiškos yra ir problemos, su kuriomis susiduria Bill‘as: adaptacija prie gyvenimo anapus grotų, susitikimas su senais pažįstamais bei tėvais, ir, be abejo, kur gi be jos. Tačiau įdomų šį kiną daro visiškai kiti, atrodytų, net antraeiliai dalykai, būtent kurių dėka „Buffalo 66“ tampa beveik ode diskomfortui. Ir toks įspūdis susidaro net ne dėl didžiulio ir fizinio ir psichologinio diskomforto lygio, kurio pastoviai yra slegiami personažai įvairiose situacijose: pats miestas, kuriame vyksta veiksmas, kažkokiu būdu pripildo filmą didžiule įtampa. Negražūs žmonės su kalbos defektais, verčiantys susimastyti apie jų protinius gabumus, pastovi pagrindinio veikėjo nervinio išsekimo nuojauta, groteskiniai ir net karikatūriniai personažai – viskas tai paverčia miestą savotiška utopija – vieta, kurios nėra -, kurios vienintelis tikslas, atrodo, ir yra ryškinti ir hiperbolizuoti bet kokį nejaukumo blyksnį iki milžiniškų dydžių.

Tiesa, kartais susidaro įspūdis, kad filmo kūrėjai stengiasi pernelyg stipriai. Gallo personažas neretai yra labai jau nervingas ir irzlus, o jo raudoni batai – bendrai nebloga ir stilinga detalė – labiau, negu reikėtų krenta į akį. Kai kurios scenos šiek tiek iškrenta iš konteksto ir prakvimpa jeigu ne Lynch‘u, tai kažkuo labai jį primenančiu, o pats filmas dėl pakankamai nenuoseklaus pasakojimo grasina suirti į mažus gabalėlius (tačiau, reikia pastebėti, stebuklingai išvengia šio likimo). Kitą vertus, šis akivaizdus atlikimo netvarkingumas, dėl kurio iš pradžių norisi apkaltinti nepatyrusį režisierių ir jo norą įkišti į savo kūrinį kuo daugiau skirtingų meninių priemonių (kame, greičiausiai, vis dėlto yra tiesos), keistai atitinka tai, kokį tikiesi pamatyti Billy Brown‘o vidinį pasaulį, kuriame kažkokiu būdu turi sugyventi siaubinga vaikystė ir rūpinimasis tėvais, šiurkštumas ir pažeidžiamumas, tvarkingumas ir riebaluoti nešūkuoti plaukai.

Vertinti šį sutapimą kaip atsitiktinumą, arba kaip sumanymo dalį, matyt – kiekvieno privatus reikalas, ir priklauso nuo simpatijų, jaučiamu kūriniui. Bet kuriuo atveju, atskirai norisi pagirti operatoriaus darbą ir montažą: aš sutikau ne tiek daug filmų, kuriuose paveiksliukas yra ne vien pasakojimą lydintis momentas, ne tik yra įprasta filmo „kalba“, bet sugeba užkariauti sau atskirą teritoriją (tiesa, nekonfliktuodamas su filmo visuma). Stebėti kameros darbą „Buffalo 66“ iš tikrųjų įdomu: ji gali nejudėti tuose momentuose, kai to nelauki ir atvirkščiai, o taip pat labai įdomiai sukuria erdvės pojūtį, nekalbant jau apie neįprastą kadravimą ir mokėjimą suderinti skirtingas filmavimo technikas. Ganėtinai drąsus montažas (jis nors ir nėra unikalus, tačiau panašų aš galiu prisiminti nebent P. Greenaway filmuose), nežiūrint į lengvą avangardiškumą, šiame filme yra labai vietoje ir puikiai atlieka savo funkciją – išskleisti herojaus figūrą ir perteikti pagrindinę filmo mintį.

Galų gale gaunasi šiek tiek prieštaringas, bet bendrai geras ir kokybiškai sukaltas kinas. Šiek tiek pasidomėjęs filmu, aptikau, kad jis, neva, yra pusiau-biografinis. Aš nesu didelis mėgėjas ieškoti paralelių tarp kūrinio ir realaus gyvenimo, o todėl nespręsiu (ir negalėčiau to daryti) apie tai, kiek Bill‘as Brown‘as yra panašus į Vincent‘ą Gallo, tačiau tai, kad šis filmas yra būtent detalus Bill‘o portretas – nekelia abejonių. Todėl ir jį patį, ir jo aplinką, tikriausiai, reikėtų suvokti, kaip sukurtus, siekiant vienintelio tikslo: parodyti susipainiojusį savo mintyse žmogų be vietos. Iš čia ir pastovus diskomforto jausmas, prasimušantis kažkur tarp eilučių. Šiame kontekste, matyt, reikėtų interpretuoti taip pat kaip vienodai banalią ir netikėtą pabaigą, taip ir jos sukeliamą efektą. Na, o jeigu kažkokia gyvenimiška patirtis padėjo režisieriui sukurti šį išgyvenimą, ką gi – good for him. Bet kuriuo atveju,

Malonios peržiūros.  

9:57pm  |   URL: http://tmblr.co/ZqRVxx3B9CNS
Filed under: by D.G. 
Liked posts on Tumblr: More liked posts »