All Caps
Kitaip, negu avangardistu, David‘o Lynch‘o pavadinti neišeina. Nebent šarlatanu, kuris, spekuliuodamas savo vardu, maitina minias aklai dievinančių jį gerbėjų atvirai antrarūšiu produktu. Bent jau apytiksliai į tokias dvi grupes pastaruoju metu galima skirstyti visus, susiduriančius su jo darbais. Ir to priežastis yra ne tai, kad kiekviename filme jis prikuria vis daugiau mįslių, palikdamas vis mažiau užuominų joms įminti, ne tai, kad jis yra vis labiau linkęs užsiiminėti visiškai absurdiško turinio trumpametražiais video, ne tai, kad jis gali būti apkaltintas parsidavėliškumu dėl dalyvavimo kelėtoje, atrodytų, nevertų rimto menininko dėmesio komercinių projektų, ir net ne tai, kad jis pastaruoju metu filmuoja išimtinai skaitmenine kamera, kas akivaizdžiai atsispindi jo kūrinių vaizdo kokybėje.
O priežastis štai kokia. Tarkime, yra aktorė, pretenduojanti į vaidmenį moters, kuri yra neištikima savo vyrui su vyru, neištikimu savo žmonai, turinčiai nužudyti aktorę atsuktuvu, kurį vakar, o galbūt ir rytoj, rado moteris, vaidinama aktorės, neprisimenančios, ar anksčiau matė kartais mielai šokančias prostitutes, gyvenančias jos namuose, kai triušių šeimyna, lydima užkulisinio juoko ir aplodismentų praleidžia eilinę dieną kambaryje, stebimame moters, gyvenančios name, esančio tik filmo remake‘o dekoracija. Pagaunate? Neverta nerimauti, - nepagauna niekas. IŠ TIKRŲJŲ.
Prisimenant tokius Lynch‘o kūrinius, kaip, tarkime, „Lost Highway“, „Mulholland Drive“ arba, be abejo, kiek serialo, tiek ir filmo pavidalo „Twin Peaks“, negalima nepripažinti, jog „VIDINĖ IMPERIJA“ tikrai yra verta jų pilnavertės kaimynės statuso. Tai patvirtina ir interneto platybėse aptinkamų jos interpretacijų kiekis, kuris, kaip ir kitų minėtų šio režisieriaus pilnametražių darbų atveju, yra tikrai stebinantis. Viena vertus, bandymai išspręsti meistriškai Lynch‘o paruoštą galvosūkį, be abejo turėtų teikti intelektualinį pasitenkinimą to ištroškusiems snobams – čia tikrai yra kur paplušėti: „Kas yra VIDINĖ IMPERIJA“, „Ką reiškia triušiai?“, „Kur filme tikrovė?“, „Kas, velniai griebtų, vyksta?“ – tik keli klausimai, kurie kamuos bet kurį normalų žmogų, pasiryžusį susipažinti su paskutiniu šiuo metu Lynch‘o filmu. Tačiau šiuo atveju įdomiau, manau, kitkas: „INLAND EMPIRE“ peržiūros metu lengva pastebėti, kad net ir visiškai pametus pasakojimo seką, maža to – pasimetus personažuose, filmo topografijoje ir laike, vis tiek nesinori jo išjungti. Šis paradoksalus efektas, matyt, ir atidengia vienintelį raktą šio režisieriaus kūrybai suprasti: Lynch‘as filmuoja kiną, galinti pasiūlyti kokybišką estetinį išgyvenimą, nepaisant beveik visiško siužetinės kino sudedamosios dalies atsisakymo. Kitos „IMPERIJOS“ dalys, beje, yra tikrai vertos pagyrimo. Taip, pavyzdžiui, pagrindinio vaidmens atlikėja (kuri, visai įmanoma, pati nežinojo, kas vyksta su jos personažu) tikrai nuostabios vaidybos dėka padeda ne tik lengvai pasinerti į siurrealistinę Lynch‘o sukurto pasaulio atmosferą, bet ir sugeba pavaizduoti įdomų ir įtikinamą personažo vystymąsi (nuo pavargusios pasiturinčios aktorės iki paranojiko ir neurotiko); firminė „lynčiška“ atmosfera yra kuriama ganėtinai keistos, bet labai organiškos filmavimo manieros, ir, be abejo, puikaus garso takelio, o pats filmas turi beveik idealią kompozicinę struktūrą ir palieka visiškai užbaigto ir kokybiškai sukalto kūrinio įspūdį. Todėl bent jau man lieka tik nulenkti galvą: įrodyti, kad galima nufilmuoti įdomų trilerį be akivaizdaus siužeto, t.y. tik vaizdo, aktorių ir psichologinio poveikio pagalba, yra jeigu ne genialumo požymis, tai bent jau maistas pamąstymui.
Egzistuoja, matyt, mažiausiai du būdai filmuoti kiną. Pirmas, tradicinis, pasireiškia tuo, kad naudojant kino-kalbą yra pasakoma kažkas svarbaus sau, ir, jei pasiseks, kitiems. Taip kalbama, nekreipiant dėmesio į vartojamą kalbą ir teisingą kirčiavimą, mažiau ar labiau sėkmingai perduodant informaciją, dažnai – patirtį. Antras būdas skiriasi kardinaliai pakeista perspektyva, iš kurios daromas kino-pasisakymas: vietoj scenarijaus filmavimo (t.y. vertimo iš vienos kalbos į kitą), iškeliamas klausimas apie galimybes, atveriamas kino-kalbos apskritai. Taip, tikriausiai, ir gimsta arba kino-filosofija, arba kino-avangardas. Faktiškai, Lynch‘o padėtis „IMPERIJOJE“ yra kažkuo panaši į gerai žinomą istoriją apie šimtakojį. Pastarasis puikiausiai galėjo vaikščioti kol nesusimąstė apie tai, kokia tvarka turi judinti kojeles, kad nesusipainiotų. Šios istorijos moralė yra, matyt, ta, kad nereikia komplikuoti to, kas ir taip gerai funkcionuoja – bus tik blogiau. Panašu, kad David‘as Lynch‘as nusprendė patikrinti šių išvadų teisingumą savo kailiu. Nuspręsti, ar nesusipainiojo žinomas režisierius, matyt, kiekvienas turėtų savarankiškai, kadangi atsakymas į šį klausimą suponuoja atsakymus ir į daugelį kitų: pradedant tuo, ar kine svarbesnis turinys, ar forma, ir baigiant meno apskritai apibrėžimu. Bet kuriuo atveju, svarbu nepamiršti, kad pats Lynch‘as atvirai prisipažįsta daugeliu dalykų nenorėjęs nieko pasakyti (bent jau sąmoningai), ir kad vienas iš aktorių, vaidinusių filme – Jeremy Irons – nepasigėdijo prisipažinti, kad užmigo per jo premjerą. Nepasigėdykite ir Jūs,
Nes nėra ko.
