Uždraustas nuotykis
Rasti ribą tarp tikros ir suvaidintos tikrovės kine nelengva. Pagalvojus netgi apie įprastos dokumentikos žanro subtilybes suabejoji “personažų” bei žmonių elgesio tikrumu. Kamera visgi daro savo. Šis “mockumentary” eksponatas privertė mane susimąstyti apie šio žanro svarbą kitų akivaizdoje. Tuo tarpu, kai režisieriai bando atkurti tikrų (dokumentuotų) faktų eigą pasitelkdami aktorius, ar bent jau pačios kameros ir filmavimo komandos pasirodymu įvykio vietose ir su įvykiu susijusiems žmonėms, ši “tikrovė” tampa vis mažiau ir mažiau tikra. “The Forbidden Quest”, jau prieš keliolika metų pastatytas filmas, akivaizdžiai nėra tikra istorija ir tikrais vaizdais (senų archyvų juostomis) privertė trumpam suraukti antakius ir keliom minutėm padaryti pauzę savo kino pasaulyje. Ar galima sukurti tikrovę? Peter Delpeut tai padarė nė nesistengdamas sukelti revoliucijos žiūrovų galvoje. Netgi tyčia, pasišaipydamas iš savęs ir akivaizdžiai sakydamas “tai netikra” (pvz. Įpiešdamas spalvotą animaciją nespalvoto kino juostoje, ar rodydamas operatorių (kino kūrėją) iš šono) nesukėlė man šypsenos ir nespjoviau į šią fantastinę istoriją. Iki pat pabaigos, net prasidėjus nerealiems ir neįmanomiems istorijos vingiams sėdėjau prilipęs prie ekrano ir tikėjau. Patikėjau šiuo kol kas geriausiai pateiktu tikrovės jausmu, kokį esu matęs(šio jausmo vis ieškojau nuo pat Bleiro Raganos pasirodymo kino teatruose 1999-aisiais).
Galiu vadinti šį filmą metų atradimu, ir turbūt geriausiu matytu filmu šiais metais. Kartu - suprasčiau kiekvieną, kuris pažiūrėjęs su manim nesutiktų, ir galėčiau gintis tik tuo, kad šis filmas ne kiekvienam, taip pat kaip ir senosios nespalvotos begarsės klasikos pavyzdžiai, analizuojami kino kritikų ir įtraukti į “must-see” sąrašus. Taip, ne kiekvienam, tačiau jis nepaliks abejingų tų, kurie lengvai “prilimpa” prie senų juostų kontrastų, ar nesusapnuojamų vietovių nufilmuotų praeito amžiaus pradžioje, ir ypač tų, kurie patys mėgsta būti “mulkinami”.
Prieš pradėdamas kurti filmus, Peter Delpeut dirbo Olandijos Kino Muziejuje. Turbūt neturėdamas pernelyg daug knapstėsi po senus archyvus ir žiūrėdavo senus, dar ant degios juostos atspaustus paveiksliukus. Kaip ir daugelyje archyvų, medžiaga, filmai, dokumentai pasmerkti pūti, trūnyti iki kol iš jų nieko neliks arba netyčia archyvas paskęs netikėto potvynio arba neužgesintos nuorūkos atveju ir t.t… Ne vienas archyvas Europoje taip baigė ar baigs savo dienas. Šįsyk nepanaudota medžiaga pateko į geras rankas ir apdulkėję paveiksliukai atgijo - nors ir ne tuo pačiu tikslu, dėl kurių buvo nufilmuoti, bet kitu, šiek tiek smagesniu. Filmuota medžiaga iš kelių ekspedicijų į ledynus buvo sumontuota, o sukūręs istoriją, personažus, datas ir esą net radęs įrodymų, Peter Delpeut visa tai sudėjo į vieną “dokumentinį” filmą. Vertas dėmesio įvykis. Sulaukus vieno vienintelio aktoriaus pagalbos, jo nedidelė kino kūrėjų komanda buvo pasiruošusi pradėti intarpų (pasakojimo) filmavimą.
Tikros medžiagos naudojimas papasakoti pasaką dar nebuvo girdėtas (ir, deja, nedaug kas išgirdo/pamatė). Olandijoj, kur buvo sukurtas šis filmas, “The Forbidden Quest” sulaukė kelių apdovanojimų, bet po kelių mėnesių kitiems filmams gavus kitus apdovanojimus dėmesys pasiklydo daugybėje kitų filmų. “The Forbidden Quest” liko nepastebėtas kino kritikų ir greit pamirštas. Deja…
Netikroji dokumentika šiame filme atsikleidžia visu gražumu. Kiekviena istorijos detalė asocijuojama su jau geografiškai neįmanoma medžiaga (medžiaga surinkta tiek iš Antarktikos, tiek iš Arktikos tiriamųjų ekspedicijų). Perspaustai dramatiškai suvaidinta “aiškinamoji” dalis, rodos, nė nesistengia įtikinti žiūrovo faktų teisumu, o ką ir besakyti pvz. apie įpieštą spalvotą vėliavą nespalvotoj senoj kino juostoj. Filmo kūrėjai netgi akivaizdžiai siūlo netikėti šia istorija: tyčia manipuliuoja stipriai hiperbolizuotais aspektais, kad primintų, jog esame kine, kartu “draskydamas” netikrumo įvaizdį pusiau sudegusių juostų ekspozicijom ir neįtikėtina tyla - turbūt vienu iš stipriausių faktorių netikros dokumentikos skiltyje. Ilga spengiančia tyla ledynuose. Tuo nepatikėt negali.
Negaliu nepaminėt, jog kartais šis filmas sukeldavo emocijų ne tik turiniu, bet ir pateikimo būdu. Dedu vieną didesnių pliusų šiam filmui ir labai didžiuojuos jį suradęs ir galėdamas pristatyt jums.
P.S. Tikiuosi, susidomėjusiems nebus itin sunku rasti filmo kopiją - paskutinio vizito Lietuvoje metu keliems draugams palikau filmo kopiją jų kompiuteriuose, tad pasiteiraukit.
