Gal kiek perdedu vadindamas režisierių Ken Loach emigrantu, bet mačius kelis ankstesnius jo filmus ir žinant kaip britų režisierių, gan keista matyti jį analizuojant Amerikos socialines problemas. Jis nagrinėja imigrantų sunkumus šalyje, kuri ir buvo įkurta jų, t.y. atkeliavusių iš užjūrių - kad ir tariamo ar tikro Jogailos anūko Kristupo Kolumbo. O po jo sekė dar keliasdešimt milijonų kitų, keliaujančių į svajonių šalį sukurt savo “naują tobulą” gyvenimą. Kaip prieš 100, taip ir prieš 50 metų, imigrantai tiesiog veržte veržėsi į šalį milžinišku srautu nepaisant grėsmės būti nubaustiem už nelegalų sienos kirtimą… Dabar tai šalies istorija. Galima net sakyt, laiminga.
Grįžtant prie filmo, analizuojančio šių dienų nelegalių imigrantų teises ir žeminimą darbovietėse, optimizmo ir džiaugsmo palikus savo gimtąją šalį ir atvykus į svajonių šalį nerasta nei amerikiečių nei pačių imigrantų veiduose. Amerikiečių personažų filme ne itin daug, o ir tie pavaizduoti kaip stereotipiniai nusipenėję pinigo siekiantys “šikniai”. Žinoma, tarp jų išdygęs Adrien Brody negali būt toks, nes, visų pirma, jis, kaip žinia, visai nenusipenėjęs, o antra, jis toks teigiamas aktorius, kad negali vaidinti “blogiečio”.
Kalbant apie pagrindinius įvykius filme, vaizduojamas apie 1999-uosius įvykęs maištas prieš diskriminuojamus nelegalius imigrantus, kurie priversti susitaikyt su jų likimu, ir gyventi žemiau amerikietiško standarto vien dėl to, kad jie yra “nelegalai”. Tema aktuali - šių dienų pasaulyje vos ne kas antras ar kas trečias be problemų galėtų matyti save imigranto kaily - ir susitapatinimas su pagrindiniu personažu (jauna meksikiete) tikrai nesudėtingas. Tai leido filmo kūrėjams laisviau interpretuoti ribą tarp teisių ir pareigų: čia susiduriam su prostitucija, parduotuvės apiplėšimu, sąmokslu prieš darbdavį ir streiku prieš visą sistemą. Į visą istoriją pažiūrėjus logiškai, tai atrodo esą rimti nusikaltimai, už kuriuos dažniausiai žmonės sėda į kalėjimą - bet ne. Žiūrovai taip pamilsta šią sipatišką ir drasią meksikietę, kad, rodos, viskas galėtų būt toleruotina. Čia vaikštoma ant plono, bet gan tvirto lyno. Kai daroma bloga vardan gėrio. Manęs asmeniškai tai neįtikino, ir nors pats galėčiau save vadinti imigrantu, šis “blogio vardan gėrio” žaidimas man sukėlė didelių abejonių. Kvepėjo panašiai kaip kažkada senų senovėj studijuotas “Antisocial behaviour”.
Na, o kadangi pačiam sunkiai sekės susitapatinti su pagrindiniu personažu, labiau sudomino darbdavio personažas. Nors ir jis parodytas labai nedetaliai ir iš pirmo žvilgsnio sudaro savanaudiško ir grubaus charakterio įvaizdį. Bet griežta hierarchija paremtoje darbo sistemoje, matyt, nedaug alternatyvų tam ir lieka. Jei būtų galimybė stebėti ekranizuotą jo gyvenimą, ko gero, rinkčiausi mieliau nei žiūrėti dabartinį “Bread and roses”.
Nepykit, gan silpnai šį kartą išanalizavau filmą, galbūt net per prievartą, bet negaišdamas jūsų laiko dedu tašką.
Šįkart praleidžiu pliusus ir minusus,
o vertinu: 4,5/10
