Love it or hate it
Visų pirma, pradėdamas pasakojimą apie šį neilgą serialą, norėčiau užsiminti apie vieną iš įsimintiniausių vaizdo menininkų Tarsem Singh, kuris sukūrė filmus “The Cell” ir “The Fall”. Žiūrėjau šiuos filmus jau gan seniai, ir kiek pamenu, buvau stipriai nublokštas nuo ekrano visų tų neįtikėtinų vaizdų. O filmams pasibaigus, galėjau tik sėdėt išsižiojęs ir tylėt. Kai jau atgavau balsą, pirmi žodžiai buvo : “Ką tokiam geram filme veikia Jennifer Lopez?”. Dabar, pažiūrėjus “Pushing Daisies”, jaučiuosi, lyg tas nevykęs pagrindinis serialo aktorius kažkur labai matytas. Apžvalgiau horizontus, ir pasirodo tai žmogus stovėjęs “The Fall” priešaky. Darau išvadą, Tarsem Singh labai gerai moka dirbt su vaizdu, spalvom ir efektais, bet su pagrindinio aktoriaus pasirinkimu - turi nemažą problemą.
Grįžkim prie recenzuojamo serialo. Su juo Tarsem Singh neturi nieko bendro išskyrus tai, kad pasirinktas tas pats aktorius.
Serialas buvo kuriamas tik 2 sezonus, ir tuos sutrumpintus. Mat Holivude ne kokie laikai buvo, vidury pirmo sezono užklupo skandalingasis scenaristų streikas, taigi serialas prarado didelę dalį biudžeto ir vietoj normalaus sezono, teko užbaigti 9-ių serijų sezoną. Na o antrasis sezonas, nors ir buvo kiek ilgesnis, turėjo didelių problemų dėl scenarijaus. Paaiškinti, kodėl, negaliu, bet pradėdamas žiūrėti kiekvieną antro sezono seriją jaučiausi bepradedąs įsijausti į istoriją, o įpusėjus serijai nieko nesuprasdavau, dėl detalių trūkumo. Kūrėjai antram sezone pradėjo naudoti seną gerą serialų techniką, palikdami didžiausią intrigą pabaigoj. Keista, bet man labiausiai ir patiko, kad pirmasis sezonas nepririšo prie serialo, o pateikė individualias istorijas pridėdamas dalį praėjusios istorijos, priminti personažus ir jų problemas. Na nėra ką galvot, matyt nutraukus kontraką, kūrėjai bandė išlaikyti žiūrovą visais įmanomais būdais. Be šio pigaus triuko, antrajame sezone viena iš dainingų aktorių gavo galimybę padainuoti ir, matyt, užpildyti intarpus, kurių scenaristai ,užsiėmę straikais, nesugalvojo ir turbūt nelabai ir norėjo sugalvot. Na, aš kaip nekoks miuziklų fanas, gavau pertraukėles arbatai užsikaist. Tik neseniai sužinojau, kad aktorė Kristin Chenowet pati ir įdainavo muzikines dalis. Man nepatiko, bet sakau: “Maladec” už pagalbą filmo kūrime.
Kalbant apie siužetą, kuris, trumpai tariant, sukasi apie pyragų kepėją, kuris prikelia numirėlius į gyvenimą, tam kad išsiaiškint, kas juos nužudė. O jo draugas, detektyvas taip išsiaiškina bylas ir gyvena savo gražų gyvenimėlį. Kepėjas prikelia savo vaikystės pirmąją meilę ir jie gražiai ir laimingai gyvena, su sąlyga, kad vienas kito negali liesti, kitaip ji vėl mirs. Maždaug taip. Skamba smagiai, dar pridėjus visus spalvingus kostiumus, stipraus kontrasto spalvas, fantastines interpretacijas ir smagų garso takelį, skamba dar geriau, bet aš nebūčiau aš jei nepasakyčiau, bet…Grįžtant prie recenzijos pradžios, pasikartosiu dėl aktorių vaidybos. Nemačiau nė vieno rimto aktoriaus. Nežinau ar klystu, bet kad ir kokį teatrališką, keistą ir fantastinį serialą bestatytum, bet vis tiek norisi, kad aktoriai kartais paimprovizuotų, o ne reaguotų į kiekvieną veiksmą lygiai taip pat. Galbūt klystu, galbūt žiūrėjau šį serialą per greitai, bet detektyvinių istorijų panašumas ir pasakotojo įsiterpimas į kiekvieną logiškai suprantamą situaciją kiek dirgino. Ir kokio velnio, prieš kiekvieną seriją reikia kelias minutes pasakoti ir taip akivaizdžią priešistorę. Ir taip serija po serijos. Tuo labiau, ne visi žiūrovai turi penkiamečio smegenis( tikiuosi nieko neįžeidžiau), ir turbūt daugumai žiūrovų nereikia paaiškint jau 10 kartų paaiškintų faktų, kad suprastų kas vyksta. Tuo labiau, kad paaiškinus dar ir parodoma tas pats kas buvo paaiškinta. Mano suvokimu filmas tam ir yra filmas, kad vaizdu parodytų tai, ko neparodysi kitokiais būdais. Siužetas ne toks šokinėjantis, kad reikėtų aiškinti, o netgi galėčiau teigt, kad nuspėjamas.
Iš techninės pusės, režisierius Bryan Fuller padirbėjo. Labiausiai padirbėjo, manau, kovodamas su prodiuseriais statyti kiek “kitokį”, Tim’o Burton’o filmus primenantį serialą su ryškiomis spalvomis, kaip visems gerai žinomame prancūziškoje romantinėje komedijoje”Amélie”. Be to, susidomėjusiems ar pradėjusiems žiūrėti, patariu atkreipti dėmesį į mėlynos spalvos trūkumą.(Tik dangus ir keletas kostiumų mėlyni) Toks spalvų žaismas džiugina akį, ir verčia susimastyti, galbūt montažo režisierius ir kostiumų dizaineris paslėpė kažkokią slaptą mintį spalvose ?
Dar pridursiu trumpą komentarą apie meilę ir mirtį filme. Nors ir šios dvi temos yra labiausiai išplėtotos, bet aš žiūrėdamas serialą, vis nusivildavau požiūriu į mirtį. Kiekvienoje situacijoje mirtis parodoma labai neįprasta, o prikelt iš mirusių ir po minutės vėl nužudyt tampa ant tiek paprasta, kad žiūrovas po pirmų penkių serijų jau nejaučia skirtumo tarp gyvų ir mirusiųjų. O meilės fronte, pagrindiniai personažai niekad negali tiesiogiai liesti vienas kito, kad ir kaip jie to nori ir apie tai kalba. Bet aš nė karto negalėjau įsivaizduoti šių dviejų super drovių personažų net susikibusių už rankų, nekalbant apie kažką rimtesnio. Taigi šios dvi pagrindinės meilės ir mirties temos, neįtraukia žiūrovo. Jam tenka susidomėjimo serialu ieškoti kitur.
Suma:
Gerai: Audio/Video pateikimas, Tema, iš kurios tikrai galima būtų išspausti daug, Kostiumai.
Blogai: Scenarijus, vaidyba, pagrindinių temų neišpildymas, Pasakotojas, Pasakotojas, Pasakotojas
Vertinu: 4/10. Bet kadangi “Love it or hate it” labai subjektyvi(asmeninė) nuomonė.
P.S. Kas nematėt recenzijos pradžioj minėtų Tarsem Singh filmų, stipriai rekomenduoju. Ir jei įmanoma kuo geresnės kokybės ir kuo didesniam ekrane.
