HBO visame savo gražume
Atsimenu dar senus gerus laikus kai prieš kiekvieną “The Sopranos” seriją sušnypšdavo televizorius ir iš to mirguliuojančio ekrano išlįsdavo trys raidės: HBO. Jau tada dėjau šiem prodiuseriam didelį pliusą. O po jų prodiusuotų “John Adams” serijų, net nesuabejojau jų kokybe ir atsidavimu filmo ar serialo(kad ir kaip baisiai šis žodis skamba) temai. Vis karts nuo karto užmesdavau akį, žvilgtelėt ką jie daro, ir kas naujo jų filmavimo angaruose vyksta. Radau turbūt naujausią sužibėjusį jų produktą: “Temple Grandin”.
Labai, labai retai pastebiu ,bent vertų žiūrėjimo, tik televizijai skirtų filmų. Visi dažniausiai būna intrigos stokojantys, silpnai parašyti, silpnai suvaidinti ir, atrodo, sukurti tik dėl pauzių, reklamom parodyt. HBO su Mick Jackson ir Claire Danes priešakį parodė, kad gali būti ir kitaip. “Mažieji” ekranai - irgi ekranai. Aišku kino juosta, tai ne televizinė kamera, bet juk jo ir nerodys ant milžiniško ekrano, ant kurio galėtum ir sunkvežimį pastatyti. Na bet yra kaip yra. Galbūt tokios tematikos filmas kine ir nelabai susilauktų populiarumo, galbūt ir natsipirktų. Niekas to nesužinos.
O tematika jau nekartą girdėta. Autizmas. Ir ne tik(dar pridurčiau gyvulininkystę, kaip potemę). Galbūt ir neskamba labai viliojančiai, ir išgirdus žanrą ir aprašymą, dauguma pagalvos: “O ne, dar vienas filmas apie sergantį vaiką, kurio taip visiem gaila, ir kaip jam sunku gyventi”. Ogi ne, nors ir Temple Gardin(jos biografija) serga autizmu, bet filmas ne apie ligą, ne apie priežastis ir ne apie pasėkmes. Tai tikrai neįtikėtina biografija, labiau pastatanti mus, žiūrovus, į jos poziciją, ir priverčia bent jau suprasti, ar pamatyti kaip pasaulis atrodo kitomis akimis. Filmas labiau sukelia įkvėpimą, o ne gailestį.
Daug prie šio filmo prisidėjo pagrindinė aktorė, kuri ištraukta iš kino filmų, suvaidino pirmą televizijai skirtą vaidmenį per paskutinius 15 metų. Ir galėčiau teigti, kad tai yra neužginčiamai geriausias jos vaidmuo. Realiai, labai tikiuosi, kad atsiras iki šių metų oskarų filmas su tokio stiprumo pagrindine aktore, kaip Claire Danes šiame filme. Jei ne, ir pasikartos pernai metų tragedija su Sandra Bullock gaunančia auksinę statulėlę, tai tikrai būsiu nusivylęs oskarų pasirinkimu ir pradėsiu žiūrėt į Emmy apdovanojimus daug rimčiau. Claire Danes, kurią žinojau tik iš romantinių, didelio pasiruošimo nereikalaujančių, vaidmenų, tikrai “paruošė namų darbus” ir ne tik nustebino, bet tiesiog pribloškė. Oskaro vertas vaidmuo. Vienas iš tų, kur pamiršti, kad tai aktorė. Tik gaila, kad oskarai nežiūri į televizijai skirtus filmus. Neabejoju, jog kitais metais ši aktorė gaus tokių pasiūlymų, kuriuose tikrai galėtų parodyti ką sugeba.
Galbūt šis filmas nebus pastatytas į pasaulinę klasikos kolekciją, kartu su “The Godfather” ar “Броненосец Потёмкин”, bet tai yra tikrai geras šių metų filmas. Ir jis tikrai yra vertas visų apdovanojimų, kuriuos jau gavo ir kuriuos, neabejoju, dar gaus.
Labai stiprus, jautrus, ir vienas iš šių metų “must see” filmas. Jau aš save laikau nejautriu filmų žiūrovu, bet šis jau net ir mane griebė…
Apibendrinant:
Gerai: Įtraukiantis scenarijus, gera režisūra, jautrus, tobula vaidyba, sudominanti biografija, geri antraplaniai vaidmenys, amerikietiška kokybė(iš gerosios pusės)
Blogai: Nenoriu sakyt nieko blogo, galbūt ši biografija nėra labai informatyvi, kad po filmo jaustumeis, kad jau žinai daug apie Temple Grandin, bet to užtenka, ir tai juk televizinis filmas - ne dokumentika, tad nėra ko ir norėt.
Vertinu: net baisu dėt tokį didelį įverinimą, bet 9,5/10
