Viskas ir nieko.
172 minutės tikro taivanietiško gyvenimo. Ne standartizuotų Holivudo siužetų, bet tikro gyvenimo. Taigi visiems, kas reikalauja Holivodo žvaigždžių, automobilių gaudynių, susišaudymų ir dramatiškų sekso scenų, nerekomenduoju. Nei vieno iš paminėtų siužeto vingių šiame filme nėra. Bet tai nereiškia kad beveik 3-jų valandų filmas nuobodus ir migdantis. Pats asmeniškai, nors ir niekad nebuvau didelis azijietiškų filmų fanas, vienu ypu sužiūrėjau, ir tiesą sakant net pritrūko.
Pamačius šį filmą, net nusistebi, koks gyvenimas yra nenuspėjamas. Būtent tai, kad istorija imituoja tikro gyvenimo seką, jis tampa nenuspėjamas, ir kartais pamačius kelis epizodus net supyksti ant savęs, nes nusprendi istorijos seką pagal jau gan suniokotą amerikietiškų filmų suvokimą. Gan baisu, bet galiu pasakyt, kad išankstinės nuomonės apie siužetą yra gan negeras įprotis atkeliavęs iš už atlanto, kurį norėtųsi pakeist, bet ne viskas taip paprasta, ir turbūt ne vieno azijietišką filmą reikia pamatyt kad šiek tiek praplėsti savo akiratį.
Grįžtant prie “Yi Yi”, pradedant vedybom, pamatant vaiko gimimą ir baigiant mirtim atrodo, kad tai ir yra gyvenimas. Pridedant visus kitus svarbesnius gyvenimo įvykius tarp šių trijų pagrindinių 172 minutės prisipildo realybės. Meilė - viena iš svarbiausių aspektų mūsų gyvenimuose, analizuojama visose galimose stadijose. Pradedant nuo jaunos ir audringos ir baigiant pavydžia ar varginančia. Be to filmo trukmė priverčia labai artimai susipažinti su personažais ir įsilieti į veikėjų šeimą.
Nors ir tai gan tolimos, labai modernios Taivano šeimos gyvenimas, bet tradicijų skirtumai nenusviedžia tavęs šalin, kaip svetimšalį, galbūt netgi labiau įtraukia. Mat kitos kultūros ypatumai paprastai domina labiau nei savo. Remiantis tuo, galėtume vadinti filmą, eksporto filmu. Ir labai pasisekusiu. Tai buvo pirmasis Taivano produkcijos filmas išleistas ir parodytas Amerikos žemyne. Ir ne tik parodytas, bet ir labai šiltai priimtas. Galbūt amerikiečiams egzotiška žiūrėti azijos filmus, kurie pasižymi kapitališkai kita struktūra ir forma, bet tame tikrai nėra nieko blogo. Frazės ir neįtikėtinai realūs ir įspūdingi dialogai tiesiog stulbina. Kai kurios ištraukos cituotinos ir galėtų būt rimtai analizuojamos kaip atskiras meno kūrinys. Kad ir koks lėtas ir ilgas filmas, ugnies jis turi.
Dar priduriant apie filmo statymo specifiką, norėčiau pagirti operatoriaus sprendimus, kurie nustebino savo originalumu. Dauguma ilgų kadrų fimuojami iš toli, neleidžiant žiūrovui tapti vienu iš “jų”, liekant gan objektyvių stebėtoju. Bet veiksmo stebėjimas iš šono neatitolina nuo personažų. Ir jautiesi lyg viską apie juos žinai, paprasčiausiai sėdėdamas kažkur kambario kampe, kad ir kas bevyktų. Kadrai filmuojami pro stiklą dar labiau stulbina. Ypač, kai veiksmui vykstant naktį, vienam iš stiklinių dangoraižių žiūrovas tuo pačiu mato šeimos gyvenimą ir naktinį šviečiantį miestą. Nu grožis! Ką ir bepridursi. Be to patariu vis karts nuo karto atkreipt dėmesį į statistus, kurie kartais labiau verti dėmesio nei pagrindiniai aktoriai…
Sumuojant:
Gerai: Tikroviškumas, dialogai, informacijos apie personažus kiekis, kūrybiškumas dirbant su statistais, aktorių meistriškumas, stiprūs ir tikri personažai, neįtikėtini operatoriniai sprendimai, paprastumas, trukmė.
Blogai: Keista, bet bent jau pirmą pusvalandį mažai ką tesupratau apie personažų ryšį vienas su kitu; nenoriu skambėt kaip rasistas, bet man asmeniškai tikrai buvo nelengva atsimint vardus, kai jie visi tokie panašųs(Min min, Tin tin, Yang yang, Li li).
Vertinu: 7,5/10
P.S Jau ne pirmas recenzuojamas filmas susilaukia tylos minutės režisieriui pagerbti, taigi šįkart neišimtis. Ir nepykit, kad vis atimu po papildomą minutę iš kiekvieno iš jūsų.
