Lumetas vs Michalkovas
Kai 2007 metais pasirodė Nikitos Michalkovo filmas „12“, aš buvau šiek tiek nustebęs, kadangi, pasidomėjęs filmo siužetu, atpažinau jame Reginaldo Rose pjesės griaučius, o pastaroji 1957 metais jau buvo labai sėkmingai ekranizuota tuomet dar jauno Sidney Lumeto, kuris ne tik debiutavo šiuo filmu, bet ir gavo už ji Oscar‘o statulėlę. Pjesėje 12 prisiekusiųjų bando iškelti nuosprendį vaikinui, apkaltintam tėvo žmogžudyste. Faktiškai, Michalkovas padarė Lumeto kinojuostos remake‘ą (bent jau taip jis buvo reklamuojamas, o ir pats Nikita Sergejevičius nesipriešino tokiai traktuotei), kuris, tačiau, buvo šiltai priimtas ne tik Rusijoje (kas buvo tikėtina), bet ir užsienyje, apie ką byloja ir Venecijoje gautas Auksinis Liūtas ir Oscar‘o nominacija už geriausią užsienietišką filmą. Taigi, buvo aišku, kad remake‘as kažkuo iš esmės skiriasi nuo „originalo“, bet tai ne tik nepašalino dvejonių dėl to, ar vertą jį žiūrėti, bet dar labiau sustiprino susidomėjimą tuo, kam Michalkovas nusprendė pasakyti tai, ką norėjo, einant, atrodo, jau pramintu takeliu. Todėl aš nusprendžiau, kad jeigu kada ir pažiūrėsiu šį Michalkovo kūrinį, tai tik po to, kai susipažinsiu su Lumeto filmu, kas neseniai ir buvo padaryta.
Jau nuo pirmos Michalkovo filmo minutės tapo aišku, kad jis nufilmavo visiškai besiskirianti nuo “12 angry men” filmą: ten, kur Lumetui reikia tik kelių momentų pradžiai, Michalkovas vaizduoja (reikia pastebėti, gana meistriškai) kaltinamojo sapną, kuriame teisėjo balsas ir kiti teismo garsai susimaišo su realiais ir nerealiais epizodais iš jo gyvenimo. Bet štai teisėjo plaktukas grąžina mus į tikrovę, ir 12 vyriškių jau eina į mokykloje paruoštą sporto salę su stalu viduryje, kur ir paaiškės vaikino likimas. Skamba jau pažįstamos iš Lumeto filmo frazės ir… prasideda: karas, prisiminimai, dialogai, monologai, šokiai kalėjime ir sporto salėje, alegorijos, metaforos ir happy end’as. Bet, apie viską savo laiku.
Akivaizdu, kad raktinė Michalkovo filmo frazė yra vieno iš personažų pasakyta replika: „Čia viskas – labai rusiška.“ Filmas „12“ – nėra nei apie subtilią psichologinę 12 prisiekusiųjų kovą, vykstančią, besistengiant apsispręsti dėl nuosprendžio, nei alegorija apie žmonių santykius. Michalkovui, tiesą sakant, yra visiškai nusispjaut ant vaikino iš Čečėnijos likimo, jo tikslas yra daug svarbesnis – jis teisia Rusiją. Bent jau tik taip aš galiu bandyti pateisinti daugelį dalykų: ilgus, dažnai logiškai nepagrįstai prasidedančius personažų (kiekvienas iš kurių akivaizdžiai atstovaują tam tikrą visuomenės „pjūvį“, atliktą atidžiai stebint režisieriui) monologus, o taip pat visiškai nelogiškai priimamus sprendimus nuteisti arba išteisinti vaikiną. Matyt, būtent už tai Nikita Sergejevičius atsiprašo nežinomo filosofo B.Tosya citata: „Nereikia čia ieškoti buitinės tiesos; pabandykite pajusti būties tiesą.“ Atseit, štai tau, nemąstantis žiūrove, pagalbos ranka. Bet šita pagalba režisierius neapsiriboja - žiūrovui visą filmą metodiškai pirštu parodomi svarbus momentai: kur pas Lumetą natūraliai įtemptas epizodas, pas Michalkovą – šūkavimai, ekrano mirksėjimas, įtempta muzika, žodžiu, viskas, kad žiūrovas tikrai suprastų – štai, čia buvo baisu.
Apskritai, Lumeto filmo kinematografinis natūralumas (ten įtampa yra sukuriama vėdintuvo garso, lietaus, beveik fiziškai jaučiamų tvankumo ir mažo patalpos didžio) yra tiesiogiai priešingas Michalkovo scenų teatrališkumui, kur yra dažnai šaukiama, kur yra tarsi atsitiktinai judinami daiktai, kad būtų sukuriamos idealiai apgalvotos mizanscenos, kur peilis – ne daiktinis įrodymas, o prielaida šokiui, kur jau nėra tikrų žmonių iš kūno ir kraujo, o visas veiksmas – didelė alegorija. Tampa aišku, kad prieš mus – bandymas reflektuoti Rusijos (rusiškas?) aktualijas. Ir viskas būtų neblogai: ir vaidina visi puikiai, ir istorijos, pasakojamos herojų, papildo viena kitą ir parodo vykstančią šalyje betvarkę, tačiau žiūrint filmą atsirandą nuojautą, kad Michalkovas yra pasiruošęs viskam, kad realizuotų savo idėją, o būtent tai jam ir sutrukdo tai padaryti. Kai filmas įpusėja, jau neaišku ar jis apie karą, ar apie Rusiją, ar apie rusus, ar apie neteisingai apkaltintą vaikiną – temos chaotiškai persikloja, prie kiekvienos iš jų mus gražina nepermatomomis užuominomis, ir, vėl neišplėtus iki galo, skuba nuvesti į kitą. Žinoma, jeigu filme nebūtų akivaizdžių interpretacinių nurodymų, už visą tai galima būtų atleisti, nurašant viską ant režisieriaus sumanymo ir besitikint, kad visi galvosūkiai gražiai išsispręs pabaigoje.
Tačiau, kai tik pradeda atrodyti, kad tokie lūkesčiai pasiteisins, aistros nurimsta, vienas iš kaltinamųjų (Rusija) – nuteistas, o kitas (vaikinas) – išteisintas, ir prasideda jau pažįstama iš „12 angry men“ scena, nutinka kažkas visiškai netikėto – Michalkovo personažo monologas. Buvo, žinoma, kvaila tikėtis, kad jis nebus sau paruošęs išimtinio vaidmens, bet tokio štampų, patoso ir moralizavimo kiekio, turbūt, nesitikėjo tikrai niekas. Galima atleisti viską: tai, kad šiuolaikinėje Rusijoje čečenas niekada nebūtų išteisintas, kad prisiekusieji – tokie skirtingi, kad jie taip rimtai atlieka savo pareigą ir kad priima sprendimus alogiškai. Negalima atleisti to, kad režisierius mano, jog žiūrovas – idiotas. „Kas, jei ne mes..“, paukštelis, „Už tave niekas nepasirinks“, „Mes juos būtinai surasim“. Ir tai jau nekalbant apie siužeto skyles. Po filmo peržiūros lieka daugiau klausymų, nei atsakymų. Režisieriaus manifestas pasirodė esąs nereikalingas cukraus šaukštas, ir čia jau nepadės jokios išgalvotų filosofų citatos.
Prieš kelis mėnesius aš žiūrėjau „Before the devil knows you‘re dead“ – Sidney Lumeto kūrinį, taip pat išleistą 2007 metais, ir stebėjausi, kaip jis, būdamas tuomet 83-jų moka filmuoti kiną: nė gramo teatro, moralizavimo, nereikalingų ašarų ir patoso. Jo drama yra rami, lėta, aštri ir protinga.
O Michalkovas nufilmavo iš tikrųjų labai rusišką filmą. Bet nesu tikras, ar šiuo atveju tai yra komplimentas.
Vertinimai akivaizdūs,
Malonios(?) peržiūros.
