In the mood for love
Dar vienas Kinijos šedevras. “Oldskūline”, subtili, tyra gražių ir elegantiškų žmonių meilės istorija, režisuota jau viso pasaulio žinomo Wong Kar-Wai(lietuviškai vardai keičiasi vietomis ir tampa Kar Wai Wong’as):)
Jau seniai bemačiau gerą filmą apie meilę. Bet štai ir sulaukiau. Jokių gašlumų, persistengimų ar nekantrumų. Žodžiu, stipri drama. Galbūt netgi negalėčiau pasakyt, kad tai apie meilę. Per daug platus apibūdinimas. Šiuo atveju susiduriame tik su jausmu, kitiems potyriams neįsiterpiant.
Kas esat susidūrę su Kar Wai Wongo kūryba turbūt sutiks su manim, kad tai vienas iš nedaugelio šiuolaikinių režisierių tokiu jautriu ir subtiliu skoniu. O pratęsdamas praeitos recenzijos susižavėjimą naujuoju azijos kinu, galiu tik pratęsti ir dar kartą nusistebėti scenarijaus nenuspėjamumu. Ne kiekviena istorija atsiremia į meilę, kuri neįvyksta. Galbūt dėl laikotarpio, galbūt dėl konservatyvių pažiūrų ar baimės, bet esmė, kad ši subtili ir skaudi istorija galų gale turėjo likti paslaptim realiai taip niekam ir neįvykus. Meilė ir seksas(be kurio šiuolaikiniai filmai neapsieina) ne visada turi būti ten pat, šiuo atveju tam pačiam filme.
“In the mood for love” nukelia mus į 1962-ųjų Honkongą. Nors ir nesu gyvenime buvęs Kinijoj ir tuo labiau prieš 50 metų, bet laikmečio skonį ir kvapą supratau gan lengvai. Netgi patyriau kažkokią dirbtiną nostalgiją. Kūrėjai pasistengė perteikdami dvasią. Ir, manau, visi gimę ir augę Ten ir Tada pasigardžiuodami “valgo” istoriją, galbūt net per daug nesigilindami į istoriją. Toks nepakartojamas atmosferos pateikimas - tai ne tik tušti koridoriai, blankios šviesos purvinuose restoranuose, dažnas cigaretės dūmas ir moterų šukuosenos reikalaujančios ne mažiau penkių valandų darbo, bet ir kadro išvaizda, ir garso tembras. Filmas atrodo nufilmuotas tais laikas, gerai užkonservuotas ir išleistas 2000-taisiais. Žinoma, taip nėra, bet filmui pasibaigus net nusistebi, kur ir į kurį amžių “grįžai”.
Filmas primena senąjį(mums - sovietų vaikams taip pat pažįstamą) moters paveikslą. Ji filme kaip mūza - nesenstanti, elegantiška, grakšti, intelektuali ir tuo pačiu drausminga, darbšti, ir pasiaukojanti. Neduok die, nepagalvokit, kad šiuolaikines moteris matau priešingai, ne. Žinoma, moteris visada liks mūza, visada stipriau ir grakščiau sugebančia stovėti šiam žiauriam pasauly. Bet, sutikit, prieš pusamžį konservatyvesnės pažiūros daugelyje šalių dar labiau stiprino šią povyzą ir tuo pačiu spaudė jas būti tokiomis.
Grįžtant, dar norėčiau pridurti, kad šis filmas yra visiška priešingybė senajam kino supratimui. Paprastai filmas sukuria dirbtinę tikrovę, taigi, tai kas kadre tampa įrodymas. Šiame filme sukuriama tai ko nėra. Tai, kas neparodyta ir nepasakyta.
Taigi:
Gerai: Atmosfera, aktoriai, subtilumas, istorijos tyrumas, scenarijus
Blogai: Pabaiga sukuria kitą kontekstą, ypač Kambodžos intarpas; nors ir su reikalu, bet visgi Kar Wai Wongas montažui neskyrė didelio dėmesio.
Vertinu: 8/10
