Kalbantys ženklai
Keliai, namai, viešbučiai, automobiliai, praeiviai, traukiniai, oro uostų darbuotojai, telefonai ir skambučiai, lėktuvai, radijas, televizoriai, restoranai, užkandinės, ir, be abejo, nuotraukos – daug momentinių nuotraukų – štai kuo mus pasitinka lėtas juodai baltas Wim‘o Wenders‘o filmas „Alice in the Cities“. Būtent toks ir turi būti geras road-movie: šiek tiek melancholiškas, sudarantis įspūdį, kad būtent kelias ir yra pagrindinis filmo veikėjas, ir taip pat numatantis, kad atsakymas į klausimą „kur?“ (kuris yra ganėtinai natūralus, jeigu jau kalba eina apie kelionę) turėtų nukreipti žiūrovą bet kur, tik ne link geografinio taško.
Wenders ne išradinėja dviračio, nežaidžia su žiūrovu ir nebando stebinti – filmo siužetas yra tiek paprastas, kad gali tilpti vos keliuose sakiniuose: žurnalistas Filipas, atvažiavęs iš Vokietijos į JAV, kad parašytų apie jas straipsnį; mergaitė Alisa, besibastanti po pasaulį su motina, sekiojančią paskui savo vyriškius; žinoma, paaiškėja, kad jiems reikia grįžti į Vokietiją; žinoma, pasirodo, kad motina turi nebaigtų reikalų, ir Filipui tenka prižiūrėti Alisą; ir, žinoma, jie suranda bendrą tikslą – surasti mergaitės močiutę, apie kurios gyvenamąją vietą jiems gali papasakoti tik sena jos namo nuotrauka.
Nuotraukos apskritai užima filme labai svarbią vietą. Ir ne tik todėl, kad pagrindinis veikėjas fotografuoja tam, kad grįžęs į gimtąją Vokietiją galėtų remdamasis jomis parašyti straipsnį apie tolimąją ir stebuklingąją Ameriką: jo beveik liguistame santykyje su fotografija atsispindi jo vidinis konfliktas – ryšio su tikrove praradimas. Jis ir suponuoja tai, skųsdamasis, kad nuotraukos niekada nerodo to, ką jis matė, ir kalba apie tai, atėjęs aplankyti savo pažįstamos. Jis iškrito iš pasaulio, ir maniakinis noras viską fotografuoti yra veikiau judesys, kuriuo jis siunčia klausimą į jį supančią tikrovę. O gaunamų niekuo viena nuo kitos nesiskiriančių nuotraukų šaltumas – visiškas atsakymo nebuvimas. Kalbėjimas su savimi iš tikrųjų yra labiau panašus į klausymąsi, negu į sakymą, bet šiuo atveju paaiškėja, kad nėra ko klausytis – tikrovė tyli. Ir staiga, tikrovė įgauna balsą: balsą mažos, šiek tiek išlepintos mergaitės, kuri, tiesa, yra dar pakankamai nesugadinta, kad nelaikytų pykčio, neliūdėtų ilgiau, negu kelias minutes ir kad galėtų laisvai užkalbinti visiškai nepažįstamą žmogų. Bet kas svarbiausia – ji yra pakankamai nuoširdi, kad sugebėtų uždengti visą nežmogišką masę, atspindinčią pagrindinio veikėjo vidinę tuštumą.
Nežiūrint į abejotiną message‘o originalumą, filmas paperka savo nuoširdumu: veikėjai yra pakankamai natūralūs, kad galima būtų lengvai save su jais identifikuoti; tobulai apgalvotas, fotografinės estetikos kupinas operatoriaus darbas yra reikalingas tik tiek, kiek leidžia parodyti konfliktą tarp tikrovės, to, kaip ją mato Filipas ir to, kas išryškėja poliaroiduose; o santykiai tarp jo ir mergaitės subtiliai balansuoja ant ribos, nenusirisdami nei į nereikalingą humoristiškumą nei į dramatiškumą. O svarbiausia, filmas yra sumontuotas taip, kad tobulai galėtų perteikti mintį, paslėptą po vizualiąja medžiaga: nuotraukos, nežiūrint į savo potencialų informatyvumą yra nieko vertos, jeigu nieko nesako asmeniškai tau. Jos – tik ženklai, kuriuos tik realūs išgyvenimai gali pripildyti turinio. Džiugina ir tai, kad filmas netampa dar viena istorija apie sugadinto žmogaus perauklėjimą ir nesistengia duoti patarimų: žurnalistas, greičiausiai, taip ir nebaigs savo straipsnio, Alisos motina – grįš pas savo vyriškį, o Alisa… Alisa tiesiog užaugs. Jų susitikimo istorija prasideda keliu, keliu ji ir baigiasi, o tai kad jų keliai persikirto tėra atsitiktinumas. Atsitiktinumas, tiesa, be abejo vertingas jau bent tuo, kad Filipui galų gale pavyko padaryti kelias tikrai turiningas nuotraukas, kuriose jis matys ne tuštumą ir net ne save: ir nuotraukos, ir miestai, kuriose jis buvo su mergaite jam pasakos tik apie Alisą.
Sutikti žmogų iš tikrųjų nėra taip paprasta, kaip atrodo. Dar sudėtingiau – suvokti šį susitikimą įvykusį. Tarp šių problemų, atrodo, ir yra įtemptas filmas „Alisa miestuose“. Tarp jų, turbūt, yra įtemptas ir kiekvieno iš mūsų gyvenimas.
Būkite atidūs,
Malonios peržiūros.
