Tarp žemės ir dangaus
Apie dokumentinį kiną sudėtinga rašyti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinoma, savaime reikia atmesti bet kokį vaidybos vertinimo elementą: žmonės, iš esmės duodantys intervių, negali to daryti labiau ar mažiau profesionaliai. Taip pat nesvarbus tampa ir klausimas dėl scenarijaus kokybės: apie kokius labiau ar mažiau realistiškus personažus arba logines skyles galima kalbėti, kai su mumis dalinamasi tegul subjektyviai suvokta, bet vis dėlto iš tikrųjų įvykusia istorija. Kai kurie dokumentalistai laikosi pozicijos, kad dokumentinis kinas neva turi reikalą su tikrove ir jo tikslas, atitinkamai, ją vaizduoti tokią, kokia ji yra savaime. Tiesa, net jeigu priimsime šį postulatą, kaip atsparos tašką, lengviau nesidaro. Aš, pavyzdžiui, esu linkęs, neatmesdamas jo, nesuvesti dokumentinio kino uždavinių vien į informatyvumą. Tačiau, kaip visi žinome, išimtinai informatyvi dokumentika – tai gana didelė niša. Todėl, manau, kad neistorinei dokumentinio kino analizei reikia atsakyti į du klausimus: ar gali toks kinas būti laikomas menu ir ar jame kalbama apie ką nors išskyrus istorinius faktus.
Kas liečia pastaruosius, jie filme „Man on wire“ yra iš tikrųjų įspūdingi. Įtikėti tuo, kad pasakojami įvykiai taip vyko iš tikrųjų, pasiseka iš dalies tik dėl situacijų unikalumo ir dėl intuityvaus pasitikėjimo dokumentikos žanru. Patys pagalvokite: lyno akrobatas, darantis pasirodymą ant lyno, nutempto tarp „Bokštų-dvynių“, po to, kai įveikė krūvą sunkumų su savo bendražygiais – kuo ne eilinio amerikietiško blockbuster‘io siužetas. Situacijos fantastiškumas, beje, tik padidėja nuo to, kad šiuo metu (kaip ir filmo filmavimo metu) Pasaulio Prekybos Centro dangoraižių jau nebėra. Todėl susieti lyno akrobato vaizdinį su jais išeina tik belaikėje erdvėje be dangaus, žemės ir datų; erdvėje, kažkuo panašioje į tą, kurioje ant savo dirbtinai sukurtos horizonto linijos atsidūrė filmo herojus – Philippe Petit – 1974-ųjų metų rugpjūtį.
Tačiau, panašu, kad būtent šito belaikiškumo jausmo ir tikėjosi filmo kūrėjai (man, bent jau, norisi tuo tikėti), kadangi priešingu atveju filmas vadintųsi ne „Žmogus ant lyno“, bet „Philippe Petit“. Šią intenciją patvirtina ir tai, kad beveik nuo pačios pasakojimo pradžios tampa akivaizdu, kad filmas – ne apie Philippe‘ą, ne apie lyno akrobatų meną siaurąja prasme ir net ne tiek apie draugystę, reikalingą tam, kad galima būtų įgyvendinti tai, kas kartais yra vadinama „geriausiu XX amžiaus nusikaltimu“: James‘o Marsh‘o filmas – apie svajones, svajotojus, jų santykius ir, žinoma, apie magiją. Būtent svajone buvo Philippe‘ui pasirodymas ant Pasaulio Prekybos Centro, ir daugeliu atžvilgių filmas pasakoja būtent apie tai, kaip svajonės siekimas vyksta žmogaus sąmonėje, o taip pat – kaip jos pasiekimas sąmonę keičia. Stebint filmo eigą iš šios perspektyvos, visas istorinis veiksmas pavirsta didžiule alegorija, su kuria, reikia pažymėti, kūrėjams labai pasisekė.
Būtent alegorine sudedamąja, manau, reikia aiškinti tai, kad filme yra keli „nedokumentiniai“ momentai. Tikrai įdomu stebėti tai, kaip „Man on wire“ kūrėjai sujungia du pasakojimo lygmenis, suteikdami pagrindiniam naratyvui lengvą vaidybinio kino atspalvį: Petit, nebylaus kino stiliaus intarpų dėka keliauja tarp 74-ųjų metų savęs ir antlaikinės Svajotojo, siekiančio savo 110 aukšto, idėjos; o ir pati „Bokštų-dvynių šturmo“ operacija yra pateikta kaip „heist movie“, besilaikant visų žanro dėsnių su chrestomatišku tikslumu.
Galų gale gaunasi mišinys, kuris turėtų patikti pakankamai skirtingų skonių auditorijai: ir įdomios dokumentikos mėgėjams, ir kino apie apiplėšimus gerbėjams, ir laukiantiems pamokymų. O turint omenyje, kad visa tai yra labai atsargiai suderinta tarpusavyje, atsakymus į mano aukščiau iškeltus klausimus galima laikyti mažiausiai patenkinamais:
„Man on wire“, be to, kad nėra siauros specializacijos dokumentika, dar ir sugeba elegantiškai kelti ganėtinai svarbius klausimus, demonstruodamas ir žanro lankstumą ir žmogiškojo gyvenimo apskritai daugiasluoksniškumą. Žinoma, pagrindinis filmo message‘as nėra ypatingai originalus ir neatveria jokių naujų filosofinių horizontų. Tačiau, reikia atsižvelgti į tai, kad intelektualinės tiesos ir nėra „Man on wire“ tikslas. Jo tikslas – įkvėpti. O su tuo jis puikiai susitvarko.
Malonios peržiūros.
