Skandinaviškai tyliai ir nepersistengiant
“Let the right one in” - istorija apie du dvylikamečius, visuomenės atstumtuosius ir vienišius, suradusius vienas kitą. Apie tylų, šaltą, bet gilų ryšį, persmelktą skandinavišku realizmu bei melancholija. Subtilus kelių natų garso takelis ir stebėtinai mažas dialogų skaičius sutelkia žiūrovo dėmesį beveik vien į vaizdą. Pagirtinas operatoriaus darbas ir subtilus, bet įtaigus istorijos perteikimas - rodos, viskas, ko reikia šiam filmui. Panašu, jog švedai moka trinti ribas tarp grožio ir melancholijos, tarp tikra ir netikra. Ir Roy Andersson’o filmai yra vienas geriausių to įrodymų.
Vienas iš pagrindinių filmo personažų - 12-metė mergaitė, kuri, kaip vėliau sužinome, yra vampyrė: nors šis faktas nėra filmo veiksmo “variklis”, jis kiek keičia iš pirmo žvilgsnio naivią ir romantišką vaikų meilės istoriją. Tuo labiau, kad dėl to filmas netampa kraujuota siaubo istorija - vampyrizmo faktas gan natūraliai įsilieja nenukreipdamas viso žiūrovų dėmesio į mielą, bet kartais brutalią mergaitę. Ši “rasė” filme traktuojama lygiavertiškai su įprastais mirtingaisiais, dėl to matome tiesiog du artimųjų atstumtus žmones - nesvarbu kodėl ir kaip.
Per pastaruosius 20 metų filmai apie vampyrus “pametė” tamsų ir solidų Drakulos įvaizdį, o jaunėjant žiūrovų auditorijai, tamsias spalvas pakeitė jaunatviški bei spalvingi superherojų filmai, tokie kaip “Blade” (1998), “Buffy, the vampire slayer” (1997-2003), “Frostbiten” (2006) ar ”Twilight” (2008). Ko gero, jau daugiau nei dešimtmetį neteko kine matyti rimto mitologinio vampyro. Prisiminęs Lordą Drakulą, galėčiau tik rekomenduoti paties mėgstamiausias adaptacijas - “Shadow of the vampire” (2000) ir “Nosferatu: Phantom der Nacht” (1979).
Už inovacijas žanre filmui įteikčiau asmeninį apdovanojimą: režisierius atsisako “perspaustų” savybių, kartu išlaikydamas mitologinę šio veikėjo prasmę. Čia gilinamasi į jo asmenybę, jausmus ir - keista, bet - žmogiškumą. Priartinus šį išgalvotą personažą prie žmogaus išnyksta baimė, kažkur sukirba net simpatija. Ne mažesnė nei gyvenimo nuskriaustam berniukui. Galbūt ribos tarp žmogaus ir vampyro išnykimas nulemtas veikėjų amžiaus, kai tai, kas realu ir nerealu persipina, nesunku įtikėti mitais, pasakom ir legendom. Riba tarp “mes” ir “jie” ištirpsta, kai žiūrovui leidžiama pabūti Drakulos kailyje - su visu psichologiniu svoriu, gyvulišku instinktu jaučiant smerkiantį žvilgsnį iš aplinkos…ir į inovacijų lentyną dėčiau ir tokius elementus, kaip kačių reakciją į vampyrus ar filmo pavadinimo užuomina apie tai, kad negali įeiti nekviestas ir t.t. Galbūt dėl to mergaitė tokia uždara ir nutolusi nuo visų?…
Sumuojant:
Gerai: Tinkamai sukurta atmosfera, spalvų spektras, operatoriaus darbas, žanro inovacijos neiškreipiant klasikinio siaubo supratimo, itin gera Lina Leandersson (Eli) vaidyba, išsamiai perteikti personažai, skandinaviško kino bruožai, fantastikos priartinimas prie realybės.
Blogai: Nepapasakota priešistorė, randama tik knygoje (be to, jeigu svarstote žiūrėti Holivudo remake’ą “Let Me In” (2010), rekomenduoju pirma pažiūrėti švedišką originalą, kuris neiškraipo novelės turinio ir sukuria atmosferiškai artimą interpretaciją nenaudojant papildomų garso takelio ar perdėto siaubo ir kraujo scenų.)
Labai rekomenduotinas
P.S. Kai pažiūrėsit “Let The Right One In” pagalvokit apie “The Fight Club” ir įsivaizduojamo draugo scenarijų…galbūt 12-mečiui berniukas tik susikūrė sau draugę, kuri padeda bėdoj…ir galbūt filmas netgi ne apie berniuką ir vampyrę, o tik apie berniuką ?
