Odė diskomfortui
Jeigu įmanoma vienu žodžiu perteikti filmo „Buffalo 66“ esmę, tas žodis būtų diskomfortas. Bent jau būtent šis pojūtis neapleido manęs visos šio filmo peržiūros metu. Tačiau to nereikėtų suprasti neigiamai: šis, išleistas dabar jau tolimais 1998 metais Vincent‘o Gallo kaip režisieriaus debiutas (beje, sėkmingiausias iš kitų jo darbų, jeigu tikėsime IMDB vertinimų vidurkiais) pasirodė esantis labiau vykęs, negu ne. Taigi, aiškinu.
Diskomfortas pradeda persekioti filmo personažus ir žiūrovus nuo pirmųjų kadrų ir nepaleidžia beveik iki paskutinės akimirkos, nors, atrodytų, jo siužetas nebūtinai numato tokią dalykų padėtį. Siužeto atžvilgiu „Buffalo 66“ viskas labai paprasta: Bill‘as Brown‘as, būdamas nekaltas, atliko kalėjime 5 metų laisvės atėmimo bausmę, ir išeina į laisvę, turėdamas vienintelį tikslą – atkeršyti žmogui, netiesiogiai kaltam dėl jo suėmimo. Gana tipiškos yra ir problemos, su kuriomis susiduria Bill‘as: adaptacija prie gyvenimo anapus grotų, susitikimas su senais pažįstamais bei tėvais, ir, be abejo, kur gi be jos. Tačiau įdomų šį kiną daro visiškai kiti, atrodytų, net antraeiliai dalykai, būtent kurių dėka „Buffalo 66“ tampa beveik ode diskomfortui. Ir toks įspūdis susidaro net ne dėl didžiulio ir fizinio ir psichologinio diskomforto lygio, kurio pastoviai yra slegiami personažai įvairiose situacijose: pats miestas, kuriame vyksta veiksmas, kažkokiu būdu pripildo filmą didžiule įtampa. Negražūs žmonės su kalbos defektais, verčiantys susimastyti apie jų protinius gabumus, pastovi pagrindinio veikėjo nervinio išsekimo nuojauta, groteskiniai ir net karikatūriniai personažai – viskas tai paverčia miestą savotiška utopija – vieta, kurios nėra -, kurios vienintelis tikslas, atrodo, ir yra ryškinti ir hiperbolizuoti bet kokį nejaukumo blyksnį iki milžiniškų dydžių.
Tiesa, kartais susidaro įspūdis, kad filmo kūrėjai stengiasi pernelyg stipriai. Gallo personažas neretai yra labai jau nervingas ir irzlus, o jo raudoni batai – bendrai nebloga ir stilinga detalė – labiau, negu reikėtų krenta į akį. Kai kurios scenos šiek tiek iškrenta iš konteksto ir prakvimpa jeigu ne Lynch‘u, tai kažkuo labai jį primenančiu, o pats filmas dėl pakankamai nenuoseklaus pasakojimo grasina suirti į mažus gabalėlius (tačiau, reikia pastebėti, stebuklingai išvengia šio likimo). Kitą vertus, šis akivaizdus atlikimo netvarkingumas, dėl kurio iš pradžių norisi apkaltinti nepatyrusį režisierių ir jo norą įkišti į savo kūrinį kuo daugiau skirtingų meninių priemonių (kame, greičiausiai, vis dėlto yra tiesos), keistai atitinka tai, kokį tikiesi pamatyti Billy Brown‘o vidinį pasaulį, kuriame kažkokiu būdu turi sugyventi siaubinga vaikystė ir rūpinimasis tėvais, šiurkštumas ir pažeidžiamumas, tvarkingumas ir riebaluoti nešūkuoti plaukai.
Vertinti šį sutapimą kaip atsitiktinumą, arba kaip sumanymo dalį, matyt – kiekvieno privatus reikalas, ir priklauso nuo simpatijų, jaučiamu kūriniui. Bet kuriuo atveju, atskirai norisi pagirti operatoriaus darbą ir montažą: aš sutikau ne tiek daug filmų, kuriuose paveiksliukas yra ne vien pasakojimą lydintis momentas, ne tik yra įprasta filmo „kalba“, bet sugeba užkariauti sau atskirą teritoriją (tiesa, nekonfliktuodamas su filmo visuma). Stebėti kameros darbą „Buffalo 66“ iš tikrųjų įdomu: ji gali nejudėti tuose momentuose, kai to nelauki ir atvirkščiai, o taip pat labai įdomiai sukuria erdvės pojūtį, nekalbant jau apie neįprastą kadravimą ir mokėjimą suderinti skirtingas filmavimo technikas. Ganėtinai drąsus montažas (jis nors ir nėra unikalus, tačiau panašų aš galiu prisiminti nebent P. Greenaway filmuose), nežiūrint į lengvą avangardiškumą, šiame filme yra labai vietoje ir puikiai atlieka savo funkciją – išskleisti herojaus figūrą ir perteikti pagrindinę filmo mintį.
Galų gale gaunasi šiek tiek prieštaringas, bet bendrai geras ir kokybiškai sukaltas kinas. Šiek tiek pasidomėjęs filmu, aptikau, kad jis, neva, yra pusiau-biografinis. Aš nesu didelis mėgėjas ieškoti paralelių tarp kūrinio ir realaus gyvenimo, o todėl nespręsiu (ir negalėčiau to daryti) apie tai, kiek Bill‘as Brown‘as yra panašus į Vincent‘ą Gallo, tačiau tai, kad šis filmas yra būtent detalus Bill‘o portretas – nekelia abejonių. Todėl ir jį patį, ir jo aplinką, tikriausiai, reikėtų suvokti, kaip sukurtus, siekiant vienintelio tikslo: parodyti susipainiojusį savo mintyse žmogų be vietos. Iš čia ir pastovus diskomforto jausmas, prasimušantis kažkur tarp eilučių. Šiame kontekste, matyt, reikėtų interpretuoti taip pat kaip vienodai banalią ir netikėtą pabaigą, taip ir jos sukeliamą efektą. Na, o jeigu kažkokia gyvenimiška patirtis padėjo režisieriui sukurti šį išgyvenimą, ką gi – good for him. Bet kuriuo atveju,
Malonios peržiūros.
