Terorizmas žmogišku veidu
Komedija, manau, jau seniai tapo pamirštu menu, ir didžiulis vasarinių linksminančių filmų, pasirodančių iš Holivudo cecho, kiekis yra dar vienas to patvirtinimas. Tačiau šitas prieštaringumas gali būti paaiškintas labai paprastai: humoro paskirties pasikeitimu. Jeigu labiau ar mažiau klasikine prasme komedija – tai socialiai orientuotas kūrinys, išjuokiantis tam tikrus probleminius klausimus, taip nurodant į jų prigimties kvailumą ir prieštaringumą, tai šiandien komedija dažniausiai yra laikomas žanras, kur humoras yra savitikslis: žmonės perka humoro formulę, pritaikytą skirtingose situacijose su vieninteliu tikslu – sukelti juoką. Čia dirva dar vienam klišių rinkiniui gali pasitarnauti ir girti draugai, ir merginų ieškančių vaikinų kompanija, ir namie palikti vaikai, o pabaigoje mums be abejo sumaitins kokį nors doroviškai teigiamą saldainį apie draugystės svarbą arba šeimos vertybes – šių produktų vienodumas tik didėja su jų įvairovę. Trumpai tariant: komedija pavirto išimtinai nerimtu žanru, tiesa, tuo ir populiariu.
Žiūrint iš šio konteksto, 2010 metais pasirodžiusi komedija „Four Lions“ – ne tik išskirtinis, bet ir labai malonus reiškinys. Stebinti šis filmas pradeda jau savo siužetu, kuris, šiaip jau nelabai nuteikia linksminimuisi: keturi radikalių pažiūrų musulmonai, gyvenantys Anglijoje, bando suplanuoti ir įvykdyti teraktą jos teritorijoje. Ir nepaisant to, kad komedijos elementas yra tai, jog tai jiems labai sunkiai sekasi dėl to, kad dauguma iš jų – tiesiog idiotai, tai nelabai padeda atsikratyti ambivalentiškumo jausmo dėl kelių priežasčių, apie kurias – žemiau.
Žinoma, juoktis iš teroristų – ne unikali praktika Vakaruose, ir jeigu kinematografe aš panašių bandymų negaliu prisiminti, tai tokie animaciniai serialai, kaip „South Park“ arba „Family Guy“ tuo užsiiminėja periodiškai. Kitą vertus, jų išpuoliai į teroristų pusę visada lieka visiškai ideologiškai korektiški, t.y. Bin Ladenas ir kiti yra rodomi, kaip absoliučiai bejėgiai ir grėsmės nekeliantys personažai. Tačiau „Liūtuose“ šios aiškios ribos tarp tikrovės ir komedijos nelieka po to, kai kūrėjai jau pirma netikėta mirtimi labai aiškiai duoda suprasti: net idiotai gali padaryti žalos. Taip pat ganėtinai keistas yra tas faktas, kad kūrėjai ne tik patys užjaučia teroristams-nevykėliams, bet ir suponuoja užuojautą ir iš žiūrovų pusės. Pagrindiniai herojai, nepaisant to, kad akivaizdžiai kelia grėsmę miesto gyventojams, vis dėlto yra teigiami personažai. Jie nuteikia draugiškai ir savo keista draugyste, ir savo naivumu, ir užsispyrimu. To pasekmė: išgyventi dėl teroristo-mirtininko gyvybės – viena iš keisčiausių mano patirčių, žiūrint kiną.
Paminėtas efektas techniškai yra pasiekiamas, manau, jeigu ne vieninteliu įmanomu, tai vienu iš artimiausių man asmeniškai būdu: filmavimo technika, naudojama, kuriant mockumentary žanro filmus. Ir nepaisant to, kad prieš mus – ne bandymas imituoti dokumentinį kiną, lengvas dokumentikos atspalvis labai padeda filmui išsaugoti tokį svarbų tikroviškumo elementą, o žiūrovui – susidraugauti su herojais. Atskiro pagyrimo vertas, be abejo, ir elementas, leidžiantis „Four Lions“ vadinti komedija: puikus britiškas humoras, primenantis geriausias serialų „The Office“ ir „Extras“ tradicijas – subtilus, visiškai ne vulgarus, ir, kas svarbu, šiek tiek liūdnas. Prie šito pridėjus labai kokybišką visų aktorių vaidybą (kuri tikrai labai džiugina, kadangi išsaugoti natūralumą mockumentary atmosferoje – sudėtinga užduotis) gauname kokteilį, kuris garantuoja malonumą net žiūrint kelis kartus.
„Four Lions“ galbūt ir nebus pačiu juokingiausiu jūsų matytu filmu: jame yra keliami tikrai rimti klausimai, o humoras tėra sėkminga jų pateikimo maniera. Bet tai, kad šie klausimai yra keliami būtent tokiu būdu, manau, verta ir pagarbos ir pagyrimo. Filmo kūrėjai lieka sąžiningi tiek, kiek tai leidžia žanro rėmai: terorizmo problema iš tikrųjų egzistuoja ir reikalauja daug rimtesnių sprendimo būdų, negu komedijų filmavimas. Tačiau šis filmas sukelia tikrai įspūdingą efektą: bent jau peržiūros metu, radikalių pažiūrų musulmonai, nenustodami atrodyti keliantys grėsmę, netenka savo baimės auros ir tampa tiesiog žmonėmis.
Malonios ir jums.
