Kur prasideda virtuali realybė?
Kiek Lietuvoje žinome apie Vokietijos kiną, kurtą kol mes buvom po Sovietine vėliava? Dar pats gan gerai prisimenu, kaip žiūrėdavau vokiškus televizijos kanalus tik atsiradus nepriklausomai Lietuvai. Daugybė vakarietiškų filmų ir serialų man nesuprantama kalba buvo transliuojama be perstojo, o “Kobra 11” ir jos atmainos iki šiol nepalieka televizijos ekranų. Bet kaip buvo ten, mums nepasiekiamoj šaly aštuntąjame dešimtmety? Televizijos ekrane.
Turbūt daugeliui nė negirdėtas,bet tikrai vertas išgirsti režisierius Rainer Werner Fassbinder, pagarsėjęs dideliu kiekiu mokslinės fantastikos filmų, 1973-iaisiais ėmėsi trijų valandų televizinio mini-serialo projekto, pavadinto “Welt am Draht” (World on Wire). Galbūt ir pats to nežinodamas šiuo televiziniu filmu pradėjo virtualios realybės ekranizacijos istoriją. “The Matrix”, “eXistenZ”, “Strange Days”, “Inception”, “Avalon” ar netgi “Avatar” prasidėjo jau tada - 1973-iais. Žinoma, specialieji efektai nebuvo šiandieninio lygio, o ir televizinio Vokietijos filmo biudžetas buvo gan kuklus. Bet talentingas režisierius paėmęs klasikinę mokslinės fantastinės knygą “Simulacron 3” nesunkiai suprojektuoja filmo vaizdą atsižvelgdamas tiek į biudžetą, tiek į technologijas. Kai pagalvoju apie kompiuterį 1973-iais, galiu tik įsivaizduoti tuos didžiulius kambarius, pastatytus kompanijose reikalaujančiose atlikti didelius, beveik neįmanomus, skaičiavimus. Bet to turbūt užteko įsivaizduoti virtualias tikroves kuriančią sistemą ir eksperimentuoti su netikro pasaulio netikrais gyventojais savo pasaulio labui. Man ir dabar, 2011-ais metais, tai skamba gan neįtikėtinai, o bandykim įsivaizduoti 1973-iuosius…
Pagrindinė filmo (ir knygos) gvildenama tema siekia dar Platono mokymus ir tikrojo pasaulio abejones, tik šiuo atveju, kaip ir daugumoje cyber-punk filmų, nereali tikrovė manipuliuojama kompiuterio ar kito specialaus prietaiso. Bet ne tiek svarbu, kokiu būdu ar prietaisu, kito (skirtingo) pasaulio idėja sukelia abejonę savuoju. Abejonę savo, kaip ir tikro pasaulio, egzistavimu. Pačioj filmo pradžioj Simulacron projekto protėvis prieš mirtį suabejoja “tikrove”, kurioje gyvena ir, žinoma, savimi, savo tikrumu. Veidrodyje matome tik vaizdų visumą, kurią sukuria kitų žmonių vaizduotė. Ir kad suprastumę šią “tiesą”, nė nereikia žvelgti per mokslinės fantastikos prizmę.
Kalbant apie veidrodžius, operatoriniai sprendimai stebina veidrodžių naudojimo gausa. Suprantu, kad nenaudojant daug kompiuterinės grafikos ir spaudžiant gan keistos aštunto dešimtmečio architektūros principams, reikėjo sugalvoti, kaip paprastai ir nepersistengiant parodyti ateitį, artimą pasaulio modernizaciją. Rainer Werner Fassbinder pasirinko Paryžių (tuo metu - naujausios architektūros miestą) filmavimo vieta ir, žinoma, daug veidrodžių. O jie, manau, savo darbą atliko labai sėkmingai. Ir ne tik siekiant sukurti ateities vaizdinį, bet ir metaforiškai pateikiant juos kaip “tikro” ar “netikro” pasaulio atspindžius.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį į aktorių vaidybą. Keistas emocijų šaltumas mane asmeniškai atitolino nuo personažų. Nors filmo trukmė nemaža (daugiau nei 3 valandos), bet iki paskutinės minutės jaučiausi lyg žiūrėdamas keistas nepažįstamų žmonių istorijas. Tik filmo pabaiga ir ypač paskutinė scena paaiškina tokios vaidybos ir šaltumo paslaptį - joje jau matome tikrą jausmą ir juoką.
Apibendrinant norėčiau rekomenduoti visiems virtualių realybių fanams šį gan mažai žinomą klasikinį kūrinį. Ir neabejoju, kad anksčiau ar vėliau filmo kopija stovės kaip pirmasis filmas žanro lentynoje. Žinoma, ne pats geriausias, ne pats įdomiausias, bet pirmas.
Gerai: žanro pirmtakas, operatoriniai sprendimai, veidrodžio metaforos
Blogai: Labai skirtingos dalys (tiek siužeto tiek kokybės prasme), garso montažas
Vertinu: 6,5/10
Kam patinka mano P.S.’ai
P.S. Pagalvokim apie Vakarų ir Rytų Vokietijas kaip du skirtingus pasaulius. Filmas kurtas Vakarų Vokietijoj..(modernesnėj, demokratiškenėj, “mažiau tikroj” tikrovėj).
