Sparnai, kojos ir uodegos
Ką bendro turi matematika, narkotikai, imtynės ir baletas? Teisingai. Bet pačiam Aranofsky tai vos keli kontekstai, kuriuose gali pasireikšti ir konkretizuotis jo kūrybos varomoji jėga – obsesija. Kiekvienas jo filmas sudaro po vieną vis detalesnio pastarosios portreto dalį ir, reikia pripažinti, rezultatas yra gana įspūdingas: obsesija – ne juokai, sako Darren‘as, ir visada būna teisus. O antrina jam moteris-narkomanė, kurią užpuolė šaldytuvas, vyriškis, neklausęs mamos ir pažiūrėjęs į saulę, imtynininkas su silpna širdimi ir kelios Oscar‘o nominacijos bei kiti prestižiniai apdovanojimai. Žodžiu, jei norite ką nors sužinoti apie obsesijas – klauskite Darren‘o Aranofsky. Jis šios srities ekspertas.
Todėl nenuostabu, kad filme „Black Swan“ jis drąsiai tęsia šios temos tyrinėjimus, šį kartą perkeldamas ją į baleto kontekstą. Pagrindinė veikėja čia – trapi balerina-darboholikė, kuriai pasitaiko galimybė suvaidinti bet kurios balerinos svajonių vaidmenį – Baltąją Gulbę „Gulbių Ežero“ pastatyme. Vaidmuo jai tinka idealiai, tačiau problema yra ta, jog piktos sesers dvynės – Juodosios Gulbės – vaidmenį turi vaidinti ta pati šokėja, kas suponuoja ne tik daugiau fizinio darbo, bet, kas svarbiau, - persikūnijimo į visišką savo psichologinį antipodą momentą.
Būtent čia ir prasideda visos linksmybės. Pridėdamas, atrodytų, visai menką detalę prie balerinos „namų darbų“, Aranofsky paverčia pasiruošimą svajonių vaidmeniui fantasmagoriška karusele iš šizofrenijos, psichozės, paranojos ir kitų nestabilios sąmonės smagybių. O ir pati riba tarp sąmonės gyvenimo ir išoriško jam pasaulio blėsta ir grasina išnykti: čia yra ir susitikimų su savo antrininku gatvėje ir mistinė liga, pasireiškianti arba išbėrimu, arba plunksnelėmis, augančiomis iš menčių – nesuprasi. O jūs sakote, gydomoji meno galia.
Apskritai „Black Swan“ – tipiškai postmodernus kūrinys nuo snapo iki uodegos, tai yra pradedant vizualiais elementais ir baigiant scenarijumi ir montažu. Tai filmas, turintis dvigubą, o gal net ir trigubą dugną: užsibrėžęs sau tikslą iš esmės perkelti klasikinį „Gulbių Ežero“ siužetą į ekraną, Aranofsky kartoja jo siužetinę liniją kelis kartus – pačiame filmo pasakojime; balete, kuris yra statomas filmo erdvėje; ir pagrindinės herojės gyvenime. Tokia prieiga duoda neįtikėtiną rezultatą, kadangi šios trys linijos, rezonuodamos tarpusavyje, pasiekia tokią svyravimų amplitudę, kad pasidaro net kažkaip baugu dėl žiūrovo smegeninės. Visiškai savo vietoje čia yra ir operatoriaus darbas, gerai pažįstamas režisieriaus mėgėjams dar nuo „Pi“ laikų. Po nedidelės pertraukos „Imtynininko“ metu, tradicinis operatorius sugrįžo į Aranofsky komandą ir jo šiek tiek nervinga, bet tiksli ir ištobulinta filmavimo maniera idealiai tinka kelionei po tamsius skilusios asmenybės labirintus. O ir apdovanojimai už geriausią moterišką vaidmenį buvo įteikti visai užtarnautai.
Tačiau, nepaisant visų neginčijamų privalumų, peržiūros metu kartais atsiranda dirbtinumo pojūtis: pernelyg jau viskas gražu ir estetiška, pernelyg jau viskas nuteikia nelaimėms nuo pirmų kadrų, pernelyg jau nuostabioji Natalie Portman „teisingai“ nuprotėja, periodiškai masturbuodamasi skirtingose savo buto vietose. Taip, Aranofsky meistriškai sugeba vedžioti už nosies, bet asmeniškai man norėtųsi, kad to vedžiojimo jeigu ne nebūtų, tai nors nesijaustų. O čia situacija maždaug tokia pati, kokia buvo „Requiem for a Dream“, kai kiekviena filmo sekundė virto agitaciniu plakatu „Narkotikai yra blogai“. Be abejo sunku neigti tai, kad tokia filmo pagrindinės minties pateikimo maniera yra efektyvi ir efektinga, tačiau kita vertus kartais pradeda atrodyti, jog režisierius eina jau pramintu ir labai jau paprastu takeliu, kai iššaukinėja užuojautą veikėjų atžvilgiu, versdamas juos išgyventi be galo tragišką situaciją, nors ir daro tai, skambant Čaikovskiui.
Taigi, jei Aranofsky jums patinka kaip tik dėl aukščiau minėtų priežasčių, jūs būsite sužavėti šio filmo: techniškai tobulai padarytas kinas, kuriame buvo ir rūpesningai pasielgta su baleto dalimi ir sugebėta įterpti kelis mistikos elementus, neverčia gailėtis dėl sugaišto laiko. Paskutiniais pagrindinės veikėjos žodžiais režisierius tarsi pateikia sau nuosprendį: viskas pavyko. Ir iš tikrųjų, „Black Swan“ yra eilinis puikus puikaus režisieriaus filmas. Ne mažiau, bet ir ne daugiau.
Malonios peržiūros.
