Labai juoda ir Labai balta
Su Pedro Costa kūryba pirmą ir kartą susidūriau 2007-ųjų metų kino pavasario retrospektyvoje. Ir pripažįstu, buvau visiškai priblokštas ir nustebintas jo ilgu ir mąsliu film ”Juventude em Marcha”. Labai savitu ir brandžiu stiliumi pasižymėjęs Portugalijos avantgardistas pasauliui rodo savo kūrybą jau ne pirmus ir ne antrus metus. Man asmeniškai, šis autorius tapo pagrindiniu Portugalijos autorinio kino veidų. (Nenorėčiau nuvertinti didžiai gerbiamų Fernando Lopez ar Antonio da Cunha Telles - Portugalijos naujosios kino bangos (Novo Cinema)* pradininkų, kurie nors ir turėtų sulaukti mano didesnio dėmesio, bet, matyt, ne šiandien).
Šiandien norėčiau apsistoti ties pirmuoju, debiutiniu, vis dar jaunojo Pedro Costos filmu “O Sangue”.
Nors ir labai subtilaus ir gilaus siužeto istoriją išvydau, bet atrodo P.Costa dėl įdomumo užsimerkęs išplėšė keletą puslapių iš galutinio scenarijaus ir taip ši istorija sekanti berniuko ir visų aplinkinių, norinčių būti jo tėvais, gyvenimus liko be paaiškinimo ir be priežasties. Mane šis siužeto chaotiškumas leido atkreipti dėmesį į daug kitų filmo detalių, kurių turbūt nebūčiau pastebėjęs bandydamas atsekti visame tame pradžią ir pabaigą.
Visų pirma norėčiau atkreipti dėmesį į kino juostos spalvų kontrastą. Nežinau, kokį stebuklą chemikai įmaišė ryškindami juostą, bet aš jaučiausi lyg žiūrėdamas 30-ies metų senumo rusiškas fotografijas, kur juoda - neabejotinai juoda, o balta - netgi šviečia. Toks stiprus kontrastas leidžia režisieriui žaisti šešėliais, kas tampa labai pastebima. Be to, prie šio savotiško ir gan stipraus kontrasto tobulai dera neįtikėtinai paprastas garso montažas, kuriam turbūt autorius neskyrė pakankamai dėmesio, bet, sakyčiau, ir nereikėjo. Paprastumas išėjo tik į gera.
Be visų šių prialumų dar galėčiau pabrėžti meistrišką scenų kinematografiją. Rodos, kiekvieną galėtum analizuoti atskirai. Ir stebėtis jų meistriškumu. Žinant bent kiek 60-ųjų - 80-ųjų europos kino top režisierių ir jų darbų, nesunkiai galima atpažinti tiek Antonioni’o tiek Godard’o ar net Murnau įtaką kiekvienai scenai. Visas filmas, scenografine prasme, atrodo lyg kelių Italijos ir Prancūzijos režisierių nufilmuotas, su dar jaunu, nepribrendusiu asmeniniu Pedro Costa autorinio kino prieskoniu. Bet šią įtaką galėtume atsekti vien pažvelgus į Pedro Costa “mokytojus” ir ankstesnę darbo patirtį.
Taip prieš daugiau nei 40 metų ir prasidėjo naujasis Portugalijos kinas koncentruojantis save labiau į nedideles kinematografines detales nei į istorijos linijiškumą ir personažų brandumą. O Pedro Costa (nors ir kiek per jaunas būti priskirtu prie Novo Cinema atstovų) taip niekad ir nenustojo daryti to, ką jo pradininkai ir mokytojai pradėjo dar jam žaidžiant kamuoliu su kaimynų vaikais. Kas keletą metų išleisdamas po naują savo kūrinį, vis tolsta nuo savo mokytojų ir artėja savęs, kaip individualaus autoriaus, link.
* - Portugalijos “Novo Cinema” (Brazilijoje - Cinema Novo) sužydėjo septintąjame dešimtmetyje. Keli Portugalijos kino kūrėjai įkvėpti Italijos Neo-realizmu ir Prancūzijos Naujosios bangos pasisekimu ir jų principais tęsė Europos valstybių autorinio kino plėtrą. Nors ir Portugalijos atveju pirmieji 5 metai buvo stipriai įtakoti Prancūzijos ir Italijos tuometiniu kinu, bet jau po kelių dešimtmečių buvo galima lengvai atskirti “nacionalinius ypatumus”. Tai vienas iš didžiausių šuolių Portugalijos šiuolaikinio kino istorijoje.
