Blake Edwards fanams
Ar sveika taip besąlygiškai atleisti režisieriaus kultyvavimą? Nors ir pats ne kartą savyje pastebėjau šį polinkį, bet visgi drįstu kritikuoti kitus, savo mylimiems režisieriams lyg niekur nieko atleidžiančius visas klaidas ir nesąmoningus nukrypimus nuo savo paties bruožų, už kuriuos ir yra gerbiamas. Tokia mano reakcija iššoko perskaičius keletą komentarų apie šį 1991-ųjų Blake Edwards’o kūrinį ir šį filmą minimą kaip vieną iš paskutinių jo šedevrų. Žinoma, galbūt ne man kritikuot, bet galvoje Edwards’o era baigėsi 1983-iaisiais paskutine padoria rožinės panteros ekranizacija (“Curse of the Pink Panther”). Bet tokia jau ta sinefilų problema, jau kai išsirenka savo mėgstamuosius autorius, tai ir nepaleidžia. Pats galėčiau išvardinti bent penkis kūrėjus, kuriais galbūt netgi per daug pasitikiu, bet palikim tai paslaptyje.
Filmas “Switch” pastatytas, kaip jau antroji spektaklio “Goodbye Charlie” kino ekranizacija. Nors nieko nesu girdėjęs nei apie spektaklį, nei apie pirmąją ekranizaciją (1964), bet šis 1991-ųjų filmas man susižiūrėjo kaip tipinis to meto televizinis filmas. Su beveik “Home alone” atmosfera, gan pigiais besikartojančiais pokštais ir, kaip matote, gan standartiniu pigiu filmo plakatu. Turbūt dabar pamatęs tokį poster’į kino teatrų skelbimo lentoje turbūt nė vienas iš dabar skaitančių nė nepagalvotų sumokėti tuos kelis litus ir susipažint su šia istorija giliau. O istorija sukasi apie stereotipinį tik apie moteris galvojantį vyriškį dėl tam tikrų priežasčių patekusį į moters kūną. Taigi stereotipinis vyras susiduria su gan stereotipinėm moteriškom problemom. Nors ir skamba gan banaliai, bet šis vyrų ir moterų privalumų ir trūkumų žaidimas su akivaizdžiu lygybės rezultatu iššaukia lyčių lygiavertiškumo publikavimą, kuris Edwards’o iškeliamas jau ne pirmą kartą. Panašiai jis pasielgė paskutiniajame savofilme “Victor/Victoria”. O ir šiaip seksizmo bei rasizmo užuomazgas galime jausti beveik kiekviename jo filme, įskaitant ir rožinės panteros epopėją, ar 1968-ųjų metų filmo “Party” kreivus stereotipinius juokelius apie indų tautybę. Taigi, nors ir keistais kvailais pasikartojančiais juokeliais ir labai standartine Holivudo apkarpyta istorija, filmas turi šiokią tokią gilesnę prasmę - užslėptą autoriaus požiūrį į globalias problemas.
Bet mano manymu tik ši giliai paslėpta prasmė, brandinta jau ne viename filme, ir pagrindinė aktorė - Ellen Barkin gelbsti “Switch” iš nepasiekiamos duobės. Nors per savo aktorės karjerą E. Barker (kol kas) nepasižymėjo dideliu talentu ir nebuvo pastebėta nė vieno režisieriaus, vaidmuo šiame filme tikrai įsimintinas. Ellen tikrai surado savyje vyrą, bandantį suprasti, kaip šis moters kūnas veikia. Ir tai padaro gan seksualiai ir nepriekaištingai. Deja, visa kita aktorių grupė nė nebando su ja varžytis, tad galų gale matome tik Ellen Barkin, lyg einančią pro visą kitą pilką aktorių masę.
Kuklūs pastebėjimai, bet daugiau jų neturiu. Galima sakyt, kukliam filmui, kukli ir recenzija.
