Rasti ribą tarp tikros ir suvaidintos tikrovės kine nelengva. Pagalvojus netgi apie įprastos dokumentikos žanro subtilybes suabejoji “personažų” bei žmonių elgesio tikrumu. Kamera visgi daro savo. Šis “mockumentary” eksponatas privertė mane susimąstyti apie šio žanro svarbą kitų akivaizdoje. Tuo tarpu, kai režisieriai bando atkurti tikrų (dokumentuotų) faktų eigą pasitelkdami aktorius, ar bent jau pačios kameros ir filmavimo komandos pasirodymu įvykio vietose ir su įvykiu susijusiems žmonėms, ši “tikrovė” tampa vis mažiau ir mažiau tikra. “The Forbidden Quest”, jau prieš keliolika metų pastatytas filmas, akivaizdžiai nėra tikra istorija ir tikrais vaizdais (senų archyvų juostomis) privertė trumpam suraukti antakius ir keliom minutėm padaryti pauzę savo kino pasaulyje. Ar galima sukurti tikrovę? Peter Delpeut tai padarė nė nesistengdamas sukelti revoliucijos žiūrovų galvoje. Netgi tyčia, pasišaipydamas iš savęs ir akivaizdžiai sakydamas “tai netikra” (pvz. Įpiešdamas spalvotą animaciją nespalvoto kino juostoje, ar rodydamas operatorių (kino kūrėją) iš šono) nesukėlė man šypsenos ir nespjoviau į šią fantastinę istoriją. Iki pat pabaigos, net prasidėjus nerealiems ir neįmanomiems istorijos vingiams sėdėjau prilipęs prie ekrano ir tikėjau. Patikėjau šiuo kol kas geriausiai pateiktu tikrovės jausmu, kokį esu matęs(šio jausmo vis ieškojau nuo pat Bleiro Raganos pasirodymo kino teatruose 1999-aisiais).
Galiu vadinti šį filmą metų atradimu, ir turbūt geriausiu matytu filmu šiais metais. Kartu - suprasčiau kiekvieną, kuris pažiūrėjęs su manim nesutiktų, ir galėčiau gintis tik tuo, kad šis filmas ne kiekvienam, taip pat kaip ir senosios nespalvotos begarsės klasikos pavyzdžiai, analizuojami kino kritikų ir įtraukti į “must-see” sąrašus. Taip, ne kiekvienam, tačiau jis nepaliks abejingų tų, kurie lengvai “prilimpa” prie senų juostų kontrastų, ar nesusapnuojamų vietovių nufilmuotų praeito amžiaus pradžioje, ir ypač tų, kurie patys mėgsta būti “mulkinami”.
Prieš pradėdamas kurti filmus, Peter Delpeut dirbo Olandijos Kino Muziejuje. Turbūt neturėdamas pernelyg daug knapstėsi po senus archyvus ir žiūrėdavo senus, dar ant degios juostos atspaustus paveiksliukus. Kaip ir daugelyje archyvų, medžiaga, filmai, dokumentai pasmerkti pūti, trūnyti iki kol iš jų nieko neliks arba netyčia archyvas paskęs netikėto potvynio arba neužgesintos nuorūkos atveju ir t.t… Ne vienas archyvas Europoje taip baigė ar baigs savo dienas. Šįsyk nepanaudota medžiaga pateko į geras rankas ir apdulkėję paveiksliukai atgijo - nors ir ne tuo pačiu tikslu, dėl kurių buvo nufilmuoti, bet kitu, šiek tiek smagesniu. Filmuota medžiaga iš kelių ekspedicijų į ledynus buvo sumontuota, o sukūręs istoriją, personažus, datas ir esą net radęs įrodymų, Peter Delpeut visa tai sudėjo į vieną “dokumentinį” filmą. Vertas dėmesio įvykis. Sulaukus vieno vienintelio aktoriaus pagalbos, jo nedidelė kino kūrėjų komanda buvo pasiruošusi pradėti intarpų (pasakojimo) filmavimą.
Tikros medžiagos naudojimas papasakoti pasaką dar nebuvo girdėtas (ir, deja, nedaug kas išgirdo/pamatė). Olandijoj, kur buvo sukurtas šis filmas, “The Forbidden Quest” sulaukė kelių apdovanojimų, bet po kelių mėnesių kitiems filmams gavus kitus apdovanojimus dėmesys pasiklydo daugybėje kitų filmų. “The Forbidden Quest” liko nepastebėtas kino kritikų ir greit pamirštas. Deja…
Netikroji dokumentika šiame filme atsikleidžia visu gražumu. Kiekviena istorijos detalė asocijuojama su jau geografiškai neįmanoma medžiaga (medžiaga surinkta tiek iš Antarktikos, tiek iš Arktikos tiriamųjų ekspedicijų). Perspaustai dramatiškai suvaidinta “aiškinamoji” dalis, rodos, nė nesistengia įtikinti žiūrovo faktų teisumu, o ką ir besakyti pvz. apie įpieštą spalvotą vėliavą nespalvotoj senoj kino juostoj. Filmo kūrėjai netgi akivaizdžiai siūlo netikėti šia istorija: tyčia manipuliuoja stipriai hiperbolizuotais aspektais, kad primintų, jog esame kine, kartu “draskydamas” netikrumo įvaizdį pusiau sudegusių juostų ekspozicijom ir neįtikėtina tyla - turbūt vienu iš stipriausių faktorių netikros dokumentikos skiltyje. Ilga spengiančia tyla ledynuose. Tuo nepatikėt negali.
Negaliu nepaminėt, jog kartais šis filmas sukeldavo emocijų ne tik turiniu, bet ir pateikimo būdu. Dedu vieną didesnių pliusų šiam filmui ir labai didžiuojuos jį suradęs ir galėdamas pristatyt jums.
P.S. Tikiuosi, susidomėjusiems nebus itin sunku rasti filmo kopiją - paskutinio vizito Lietuvoje metu keliems draugams palikau filmo kopiją jų kompiuteriuose, tad pasiteiraukit.
Ar sveika taip besąlygiškai atleisti režisieriaus kultyvavimą? Nors ir pats ne kartą savyje pastebėjau šį polinkį, bet visgi drįstu kritikuoti kitus, savo mylimiems režisieriams lyg niekur nieko atleidžiančius visas klaidas ir nesąmoningus nukrypimus nuo savo paties bruožų, už kuriuos ir yra gerbiamas. Tokia mano reakcija iššoko perskaičius keletą komentarų apie šį 1991-ųjų Blake Edwards’o kūrinį ir šį filmą minimą kaip vieną iš paskutinių jo šedevrų. Žinoma, galbūt ne man kritikuot, bet galvoje Edwards’o era baigėsi 1983-iaisiais paskutine padoria rožinės panteros ekranizacija (“Curse of the Pink Panther”). Bet tokia jau ta sinefilų problema, jau kai išsirenka savo mėgstamuosius autorius, tai ir nepaleidžia. Pats galėčiau išvardinti bent penkis kūrėjus, kuriais galbūt netgi per daug pasitikiu, bet palikim tai paslaptyje.
Filmas “Switch” pastatytas, kaip jau antroji spektaklio “Goodbye Charlie” kino ekranizacija. Nors nieko nesu girdėjęs nei apie spektaklį, nei apie pirmąją ekranizaciją (1964), bet šis 1991-ųjų filmas man susižiūrėjo kaip tipinis to meto televizinis filmas. Su beveik “Home alone” atmosfera, gan pigiais besikartojančiais pokštais ir, kaip matote, gan standartiniu pigiu filmo plakatu. Turbūt dabar pamatęs tokį poster’į kino teatrų skelbimo lentoje turbūt nė vienas iš dabar skaitančių nė nepagalvotų sumokėti tuos kelis litus ir susipažint su šia istorija giliau. O istorija sukasi apie stereotipinį tik apie moteris galvojantį vyriškį dėl tam tikrų priežasčių patekusį į moters kūną. Taigi stereotipinis vyras susiduria su gan stereotipinėm moteriškom problemom. Nors ir skamba gan banaliai, bet šis vyrų ir moterų privalumų ir trūkumų žaidimas su akivaizdžiu lygybės rezultatu iššaukia lyčių lygiavertiškumo publikavimą, kuris Edwards’o iškeliamas jau ne pirmą kartą. Panašiai jis pasielgė paskutiniajame savofilme “Victor/Victoria”. O ir šiaip seksizmo bei rasizmo užuomazgas galime jausti beveik kiekviename jo filme, įskaitant ir rožinės panteros epopėją, ar 1968-ųjų metų filmo “Party” kreivus stereotipinius juokelius apie indų tautybę. Taigi, nors ir keistais kvailais pasikartojančiais juokeliais ir labai standartine Holivudo apkarpyta istorija, filmas turi šiokią tokią gilesnę prasmę - užslėptą autoriaus požiūrį į globalias problemas.
Bet mano manymu tik ši giliai paslėpta prasmė, brandinta jau ne viename filme, ir pagrindinė aktorė - Ellen Barkin gelbsti “Switch” iš nepasiekiamos duobės. Nors per savo aktorės karjerą E. Barker (kol kas) nepasižymėjo dideliu talentu ir nebuvo pastebėta nė vieno režisieriaus, vaidmuo šiame filme tikrai įsimintinas. Ellen tikrai surado savyje vyrą, bandantį suprasti, kaip šis moters kūnas veikia. Ir tai padaro gan seksualiai ir nepriekaištingai. Deja, visa kita aktorių grupė nė nebando su ja varžytis, tad galų gale matome tik Ellen Barkin, lyg einančią pro visą kitą pilką aktorių masę.
Kuklūs pastebėjimai, bet daugiau jų neturiu. Galima sakyt, kukliam filmui, kukli ir recenzija.
Su Pedro Costa kūryba pirmą ir kartą susidūriau 2007-ųjų metų kino pavasario retrospektyvoje. Ir pripažįstu, buvau visiškai priblokštas ir nustebintas jo ilgu ir mąsliu film ”Juventude em Marcha”. Labai savitu ir brandžiu stiliumi pasižymėjęs Portugalijos avantgardistas pasauliui rodo savo kūrybą jau ne pirmus ir ne antrus metus. Man asmeniškai, šis autorius tapo pagrindiniu Portugalijos autorinio kino veidų. (Nenorėčiau nuvertinti didžiai gerbiamų Fernando Lopez ar Antonio da Cunha Telles - Portugalijos naujosios kino bangos (Novo Cinema)* pradininkų, kurie nors ir turėtų sulaukti mano didesnio dėmesio, bet, matyt, ne šiandien).
Šiandien norėčiau apsistoti ties pirmuoju, debiutiniu, vis dar jaunojo Pedro Costos filmu “O Sangue”.
Nors ir labai subtilaus ir gilaus siužeto istoriją išvydau, bet atrodo P.Costa dėl įdomumo užsimerkęs išplėšė keletą puslapių iš galutinio scenarijaus ir taip ši istorija sekanti berniuko ir visų aplinkinių, norinčių būti jo tėvais, gyvenimus liko be paaiškinimo ir be priežasties. Mane šis siužeto chaotiškumas leido atkreipti dėmesį į daug kitų filmo detalių, kurių turbūt nebūčiau pastebėjęs bandydamas atsekti visame tame pradžią ir pabaigą.
Visų pirma norėčiau atkreipti dėmesį į kino juostos spalvų kontrastą. Nežinau, kokį stebuklą chemikai įmaišė ryškindami juostą, bet aš jaučiausi lyg žiūrėdamas 30-ies metų senumo rusiškas fotografijas, kur juoda - neabejotinai juoda, o balta - netgi šviečia. Toks stiprus kontrastas leidžia režisieriui žaisti šešėliais, kas tampa labai pastebima. Be to, prie šio savotiško ir gan stipraus kontrasto tobulai dera neįtikėtinai paprastas garso montažas, kuriam turbūt autorius neskyrė pakankamai dėmesio, bet, sakyčiau, ir nereikėjo. Paprastumas išėjo tik į gera.
Be visų šių prialumų dar galėčiau pabrėžti meistrišką scenų kinematografiją. Rodos, kiekvieną galėtum analizuoti atskirai. Ir stebėtis jų meistriškumu. Žinant bent kiek 60-ųjų - 80-ųjų europos kino top režisierių ir jų darbų, nesunkiai galima atpažinti tiek Antonioni’o tiek Godard’o ar net Murnau įtaką kiekvienai scenai. Visas filmas, scenografine prasme, atrodo lyg kelių Italijos ir Prancūzijos režisierių nufilmuotas, su dar jaunu, nepribrendusiu asmeniniu Pedro Costa autorinio kino prieskoniu. Bet šią įtaką galėtume atsekti vien pažvelgus į Pedro Costa “mokytojus” ir ankstesnę darbo patirtį.
Taip prieš daugiau nei 40 metų ir prasidėjo naujasis Portugalijos kinas koncentruojantis save labiau į nedideles kinematografines detales nei į istorijos linijiškumą ir personažų brandumą. O Pedro Costa (nors ir kiek per jaunas būti priskirtu prie Novo Cinema atstovų) taip niekad ir nenustojo daryti to, ką jo pradininkai ir mokytojai pradėjo dar jam žaidžiant kamuoliu su kaimynų vaikais. Kas keletą metų išleisdamas po naują savo kūrinį, vis tolsta nuo savo mokytojų ir artėja savęs, kaip individualaus autoriaus, link.
* - Portugalijos “Novo Cinema” (Brazilijoje - Cinema Novo) sužydėjo septintąjame dešimtmetyje. Keli Portugalijos kino kūrėjai įkvėpti Italijos Neo-realizmu ir Prancūzijos Naujosios bangos pasisekimu ir jų principais tęsė Europos valstybių autorinio kino plėtrą. Nors ir Portugalijos atveju pirmieji 5 metai buvo stipriai įtakoti Prancūzijos ir Italijos tuometiniu kinu, bet jau po kelių dešimtmečių buvo galima lengvai atskirti “nacionalinius ypatumus”. Tai vienas iš didžiausių šuolių Portugalijos šiuolaikinio kino istorijoje.
Kiek Lietuvoje žinome apie Vokietijos kiną, kurtą kol mes buvom po Sovietine vėliava? Dar pats gan gerai prisimenu, kaip žiūrėdavau vokiškus televizijos kanalus tik atsiradus nepriklausomai Lietuvai. Daugybė vakarietiškų filmų ir serialų man nesuprantama kalba buvo transliuojama be perstojo, o “Kobra 11” ir jos atmainos iki šiol nepalieka televizijos ekranų. Bet kaip buvo ten, mums nepasiekiamoj šaly aštuntąjame dešimtmety? Televizijos ekrane.
Turbūt daugeliui nė negirdėtas,bet tikrai vertas išgirsti režisierius Rainer Werner Fassbinder, pagarsėjęs dideliu kiekiu mokslinės fantastikos filmų, 1973-iaisiais ėmėsi trijų valandų televizinio mini-serialo projekto, pavadinto “Welt am Draht” (World on Wire). Galbūt ir pats to nežinodamas šiuo televiziniu filmu pradėjo virtualios realybės ekranizacijos istoriją. “The Matrix”, “eXistenZ”, “Strange Days”, “Inception”, “Avalon” ar netgi “Avatar” prasidėjo jau tada - 1973-iais. Žinoma, specialieji efektai nebuvo šiandieninio lygio, o ir televizinio Vokietijos filmo biudžetas buvo gan kuklus. Bet talentingas režisierius paėmęs klasikinę mokslinės fantastinės knygą “Simulacron 3” nesunkiai suprojektuoja filmo vaizdą atsižvelgdamas tiek į biudžetą, tiek į technologijas. Kai pagalvoju apie kompiuterį 1973-iais, galiu tik įsivaizduoti tuos didžiulius kambarius, pastatytus kompanijose reikalaujančiose atlikti didelius, beveik neįmanomus, skaičiavimus. Bet to turbūt užteko įsivaizduoti virtualias tikroves kuriančią sistemą ir eksperimentuoti su netikro pasaulio netikrais gyventojais savo pasaulio labui. Man ir dabar, 2011-ais metais, tai skamba gan neįtikėtinai, o bandykim įsivaizduoti 1973-iuosius…
Pagrindinė filmo (ir knygos) gvildenama tema siekia dar Platono mokymus ir tikrojo pasaulio abejones, tik šiuo atveju, kaip ir daugumoje cyber-punk filmų, nereali tikrovė manipuliuojama kompiuterio ar kito specialaus prietaiso. Bet ne tiek svarbu, kokiu būdu ar prietaisu, kito (skirtingo) pasaulio idėja sukelia abejonę savuoju. Abejonę savo, kaip ir tikro pasaulio, egzistavimu. Pačioj filmo pradžioj Simulacron projekto protėvis prieš mirtį suabejoja “tikrove”, kurioje gyvena ir, žinoma, savimi, savo tikrumu. Veidrodyje matome tik vaizdų visumą, kurią sukuria kitų žmonių vaizduotė. Ir kad suprastumę šią “tiesą”, nė nereikia žvelgti per mokslinės fantastikos prizmę.
Kalbant apie veidrodžius, operatoriniai sprendimai stebina veidrodžių naudojimo gausa. Suprantu, kad nenaudojant daug kompiuterinės grafikos ir spaudžiant gan keistos aštunto dešimtmečio architektūros principams, reikėjo sugalvoti, kaip paprastai ir nepersistengiant parodyti ateitį, artimą pasaulio modernizaciją. Rainer Werner Fassbinder pasirinko Paryžių (tuo metu - naujausios architektūros miestą) filmavimo vieta ir, žinoma, daug veidrodžių. O jie, manau, savo darbą atliko labai sėkmingai. Ir ne tik siekiant sukurti ateities vaizdinį, bet ir metaforiškai pateikiant juos kaip “tikro” ar “netikro” pasaulio atspindžius.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį į aktorių vaidybą. Keistas emocijų šaltumas mane asmeniškai atitolino nuo personažų. Nors filmo trukmė nemaža (daugiau nei 3 valandos), bet iki paskutinės minutės jaučiausi lyg žiūrėdamas keistas nepažįstamų žmonių istorijas. Tik filmo pabaiga ir ypač paskutinė scena paaiškina tokios vaidybos ir šaltumo paslaptį - joje jau matome tikrą jausmą ir juoką.
Apibendrinant norėčiau rekomenduoti visiems virtualių realybių fanams šį gan mažai žinomą klasikinį kūrinį. Ir neabejoju, kad anksčiau ar vėliau filmo kopija stovės kaip pirmasis filmas žanro lentynoje. Žinoma, ne pats geriausias, ne pats įdomiausias, bet pirmas.
Gerai: žanro pirmtakas, operatoriniai sprendimai, veidrodžio metaforos
Blogai: Labai skirtingos dalys (tiek siužeto tiek kokybės prasme), garso montažas
Vertinu: 6,5/10
Kam patinka mano P.S.’ai
P.S. Pagalvokim apie Vakarų ir Rytų Vokietijas kaip du skirtingus pasaulius. Filmas kurtas Vakarų Vokietijoj..(modernesnėj, demokratiškenėj, “mažiau tikroj” tikrovėj).
Na ką, žmonės jau vaikšto raudonu kilimu ir laukia oskarų statulėlių, o aš va kol dar turiu laiko pabandysiu papasakot savo spėjimus ir norus apie šių metų Akademijos nominacijas.
Taigi.
Trumpuosius filmus visus praleidžiu, mat nė vieno nemačiau, nelabai ką ir begaliu pasakyt. Bet nenuvertinu ir labai džiaugiuosi už kiekvieną nominuotą ir tuo pačiu už būsimus statulėlės turėtojus
Best Documentary > Nemačiau vienintelio “Waste land”, bet pamačius visus kitus galiu labai lengvai numanyti. Amerikietiška dokumentika pastaraisiais metais, o ir šįmet gan akivaizdi. Pagrindinė teme: “Kaip amerikoj blogai, ir kokie mes žiopliai”. Stipri savikritika visais klausimais. “Savikritika” netgi per švelniai skamba. Manau kad potencijos laimėti oskarą turi “Inside Job” ir “Exit Through the Gift Shop”. Pats balsuočiau už Gift shop, mat vienintelis nesupolitizuotas filmas iš nominuotųjų. Be to dar ir režisuotas Banksio.
Best visual effects > Nemačiau nei Hario Poterio nei Hereafter, bet turiu nuojauta “Inception”. Turbūt per daug tam ir neprieštarauju. Visai neblogi ten tie efektai buvo
Best Sound editing > Niekad nesupratau šios oskaro nominacijos, ir pats nelabai turiu kažkokių išskirtinių pavyzdžių. Bet jei rimtai turbūt “Inception” laimės. O aš asmeniškai būčiau už naują “Tron’ą”, mat tai vienintelė nominacija šiam filmui, o man tikrai labai patinka Daft Punk. Tiesiog taip. Stebiuosi, kodėl šis filmas nebuvo nominuotas geriausiam garso takeliui.
Best Sound Mixing > hmm, aš pats visad plaku šį ir pastarąjį oskarą į vieną, nes niekaip nesuprantu kaip galima sumiksuot nesukarpius, arba atvirkščiai, na bet žiūrint į nominacijas gali būti bet kas, visi gan rimti filmai, visi gan profesionaliai sukarpyti ir sumiksuoti :) Vien tam kad kažką pasirinkčiau renkuosi “Inception”
Best Original Song > Gaila nemačiau “Country Strong”, bet visos likusios dainos tai tikrai nevertos tokio didelio auksinio išaukštinimo. Limpant prie tradicinių Disnėjaus dainų animaciniuose filmuose, turbūt rinksiuosi “Tangled” dainą. Labai pop, labai saldi, ale bent jau atsimenu, kad jin iš viso buvo tam filme.
Best original score > Sakyčiau kad laimės arba “Inception” arba ” The Social Network” . Pats kaip labai stiprus filmo “The Social Network” priešas, balsuoju už “inception”, o jei aš galėčiau įteikti šį apdovanojimą, be jokių abejonių teikčiau Daft Punk už garso takelį filmui “Tron”
Best MakeUp > Dviejų iš trijų nemačiau, tai nelabai ką galiu pasakyt. Girdėjau gerų atsiliepimų apie filmą “Barneys version”, tai ir atiduodu savo balsa jam.
Best Costume Design > Nemačiau tik ”The Tempest”, bet sakyčiau kad Alisa verta šio apdovanojimo.
Best Art Direction > Nors Hario Poterio nemačiau, bet galiu įsivaizduot, kad viskas maždaug atrodė kaip ir praėjusiose dalyse. Todėl atiduodu savo balsa Alisai dar kartą.
Best Editing > Čia sunku ką ir bepasakyt. Retai kada atkreipiu į montažo subtilybes, ypač holivudiniam kine, kuris nelabai kuo skiriasi vienas nuo kito, bet bandydamas kažką prisimint sakyčiau kad ”The Social Network” arba ”Black Swan”. Pats asmeniškai šį kartą prabalsuosiu už “The Social Network”
Best Cinematography > Manau kad “The Social Network”. O pats traukiu iš kišenės savo apdovanojimą ir įteikiu nenominuotam jokioj kategorijoj filmui “Casino Jack”. Ten operatoriniai sprendimai tikrai nustebino. Gailiuosi kad akademija to nepastebėjo.
Best Foreign Language Film > Nors ir tai pati įdomiausia kategorija, bet deja sugebėjau pažiūrėti tik vieną nominuotą filma. Nors ir nemačiau nė vieno bet turiu nuojautą kad laimės arba Hæven arba Biutiful.
Best Animated feature > Manau visi sutiks kad turėtų laimėt trečia žaislų pasaulio dalis. Nors man pačiam asmeniškai labiau patiko kiti du nominuoti multikai, bet baveik neabejoju kad žaislai nugalės.
Best Screenplay based on Material > The Social Network. Ir sutinku, solidžiausia istorija iš pateiktų
Best Screenplay Written > Šiaip visos nominacijos gan neblogos ir apylygės, bet pats rinkčiausi “Inception”, vien dėl to, kad kai galvoju apie scenarijaus rašymo procesą, “Inception” istorija atrodo daugiausiai laiko atimanti ir daugiausia darbo reikalaujanti. Gerbiu darbo žmones. Sakau “Inception”, bet kartu džiaugsiuos bet kuriuo kitu atveju
Best Director > David Fincher už “The Social Network” , nors pats duočiau Aronofskiui, už visus kitus jo darbus, ypač pirmą pavykusį “Pi”
Best Actress Supporting > Nors man pačiam Helena Carter yra neįtikėtino grožio moteris, bet jos vaidmuo “Kings Speech” buvo per trumpas pasireikšt. Manau geresnio už Melissa Leo filme “The Fighter” šįmet nebuvo. Nelabai yra pasirinkimo. Tad sakau kad laimės ji, nors aš asmeniškai dar svarstyčiau apie Animal Kingdom
Best Actor Supporting > Akivaizdu Christian Bale. Nusipelnytai
Best Actress > Portman. Irgi akivaizdu, nors aš jei rimtai žiūrėdamas “Black Swan” šiek tiek daugiau iš jos tikėjausi.
Best Actor > Duodu balsa Colin Firth. Manau tikrai nusipelnė žmogus. O ir vaidmuo ne toks paprastas kaip visų kitų nominuotų aktorių.
Best Motion Picture > Aš duodu balsą ” The kings speech” bet taip pat gali būt tiek ir “Inception” tiek ir “The Social Network”. Nesuprasi ką ta akademijos komisija sugalvos šįmet. Pats geriausio filmo titulą atiduočiau “Animal Kingdom”. Iš visų visų visose kategorijose nominuotų filmų, renkuosi šį. Nesvarbu kad akademija to nesuprato taip pat kaip aš.
“Let the right one in” - istorija apie du dvylikamečius, visuomenės atstumtuosius ir vienišius, suradusius vienas kitą. Apie tylų, šaltą, bet gilų ryšį, persmelktą skandinavišku realizmu bei melancholija. Subtilus kelių natų garso takelis ir stebėtinai mažas dialogų skaičius sutelkia žiūrovo dėmesį beveik vien į vaizdą. Pagirtinas operatoriaus darbas ir subtilus, bet įtaigus istorijos perteikimas - rodos, viskas, ko reikia šiam filmui. Panašu, jog švedai moka trinti ribas tarp grožio ir melancholijos, tarp tikra ir netikra. Ir Roy Andersson’o filmai yra vienas geriausių to įrodymų.
Vienas iš pagrindinių filmo personažų - 12-metė mergaitė, kuri, kaip vėliau sužinome, yra vampyrė: nors šis faktas nėra filmo veiksmo “variklis”, jis kiek keičia iš pirmo žvilgsnio naivią ir romantišką vaikų meilės istoriją. Tuo labiau, kad dėl to filmas netampa kraujuota siaubo istorija - vampyrizmo faktas gan natūraliai įsilieja nenukreipdamas viso žiūrovų dėmesio į mielą, bet kartais brutalią mergaitę. Ši “rasė” filme traktuojama lygiavertiškai su įprastais mirtingaisiais, dėl to matome tiesiog du artimųjų atstumtus žmones - nesvarbu kodėl ir kaip.
Per pastaruosius 20 metų filmai apie vampyrus “pametė” tamsų ir solidų Drakulos įvaizdį, o jaunėjant žiūrovų auditorijai, tamsias spalvas pakeitė jaunatviški bei spalvingi superherojų filmai, tokie kaip “Blade” (1998), “Buffy, the vampire slayer” (1997-2003), “Frostbiten” (2006) ar ”Twilight” (2008). Ko gero, jau daugiau nei dešimtmetį neteko kine matyti rimto mitologinio vampyro. Prisiminęs Lordą Drakulą, galėčiau tik rekomenduoti paties mėgstamiausias adaptacijas - “Shadow of the vampire” (2000) ir “Nosferatu: Phantom der Nacht” (1979).
Už inovacijas žanre filmui įteikčiau asmeninį apdovanojimą: režisierius atsisako “perspaustų” savybių, kartu išlaikydamas mitologinę šio veikėjo prasmę. Čia gilinamasi į jo asmenybę, jausmus ir - keista, bet - žmogiškumą. Priartinus šį išgalvotą personažą prie žmogaus išnyksta baimė, kažkur sukirba net simpatija. Ne mažesnė nei gyvenimo nuskriaustam berniukui. Galbūt ribos tarp žmogaus ir vampyro išnykimas nulemtas veikėjų amžiaus, kai tai, kas realu ir nerealu persipina, nesunku įtikėti mitais, pasakom ir legendom. Riba tarp “mes” ir “jie” ištirpsta, kai žiūrovui leidžiama pabūti Drakulos kailyje - su visu psichologiniu svoriu, gyvulišku instinktu jaučiant smerkiantį žvilgsnį iš aplinkos…ir į inovacijų lentyną dėčiau ir tokius elementus, kaip kačių reakciją į vampyrus ar filmo pavadinimo užuomina apie tai, kad negali įeiti nekviestas ir t.t. Galbūt dėl to mergaitė tokia uždara ir nutolusi nuo visų?…
Sumuojant:
Gerai: Tinkamai sukurta atmosfera, spalvų spektras, operatoriaus darbas, žanro inovacijos neiškreipiant klasikinio siaubo supratimo, itin gera Lina Leandersson (Eli) vaidyba, išsamiai perteikti personažai, skandinaviško kino bruožai, fantastikos priartinimas prie realybės.
Blogai: Nepapasakota priešistorė, randama tik knygoje (be to, jeigu svarstote žiūrėti Holivudo remake’ą “Let Me In” (2010), rekomenduoju pirma pažiūrėti švedišką originalą, kuris neiškraipo novelės turinio ir sukuria atmosferiškai artimą interpretaciją nenaudojant papildomų garso takelio ar perdėto siaubo ir kraujo scenų.)
Labai rekomenduotinas
P.S. Kai pažiūrėsit “Let The Right One In” pagalvokit apie “The Fight Club” ir įsivaizduojamo draugo scenarijų…galbūt 12-mečiui berniukas tik susikūrė sau draugę, kuri padeda bėdoj…ir galbūt filmas netgi ne apie berniuką ir vampyrę, o tik apie berniuką ?
Esu didelis netikros dokumentikos (mockumentary arba mock documentary) gerbėjas, bet negalėčiau to paties pasakyti apie siaubo filmus. Ypač jei kalba eina apie pastarojo dešimtmečio siaubo filmus. Bet nepaisant mano asmeninių pomėgių, peržvelgus kino teatrų repertuarus, gan akivaizdu kad žmonės siaubą mėgsta, o gal tiesiog jau priprato kiekvieną savaitgalį nueiti į kiną (ar įsijungti savo DVD grotuvą) ir rimtu veidu paspoksoti, kaip koks nors vaikas valgo savo tėvus arba išsigimęs miško gyventojas pjausto pakeleivius benzininiu pjūklu ir šeria savo šunis, arba mokyklos mokytojas uždaro savo mokines rūsį ir prievartauja du tris kartus per dieną, kol galų gale mergaitės miršta iš bado, arba kalėjimo bėglys verčia pagrobtus nekaltus piliečius vienas kitą žudyti, arba valgo jų smegenis, arba kuria įtaisus kankinti ir jaučia seksualinį pasitenkinimą stebėdamas šią “savižudą”, arba…. Nė nesinori pradėt vardinti visus įsivaizduojamus scenarijus su vaiduokliais, zombiais ar raganų prakeiktais vaiduoklių namais. Žodžiu, siužetų tokio žanro filmams tikrai yra nemažai, bet visi jie linksta į vieną ir tą pačią pusę, o jų atomazgos įvairove bei originalumu nepasižymi.
Mano analizuojamas filmas - “The last exorcism” - ne itin originaliu pavadinimu pranykstančiu tarp kitų dvidešimties tą pačią savaitę išleistų “… vaiduoklių name” arba “žudikas..(ten ir ten)” arba ” prakeikimo…(kas nors baisaus)” bei gan skurdoka reklamine kampanija paskendo filmų gausoje ir liko pamirštas daugelio filmų kritikų bei žiūrovų. O visi siaubo kino žanro fanai pamatę pavadinimą, ko gero, tikėjosi gero šiuolaikinio tipinio siaubo filmo….ir turbūt liko gan nusivylę. O aš likau gan nustebęs ir netgi patenkintas.
Tiems, kurie nori palyginimų ir supratimo, kokius lūkesčius galima šiam filmui kelti, “The last exorcism” būtų visai neprastas “The exorcist” (1973) ir “The Blair witch project” (1999) mišinys. Siaubo ir Mock documentary žanrų mišinys. Žinoma, jis neprilygsta nei vienam prieš tai mano minėtų, jau turbūt klasika tapusių, filmų. “Gryno” siaubo, kuris neleistų žiūrovui ramiai žiūrėti filmo nėra daug, galbūt tik kelios trumpos scenos. Be paskutinių 10 minučių, filme visiškai nėra specialiųjų efektų: baimė ir nežinia sukuriama ne trumpais iš niekur išnyrančiais zombiais ar netikėtais adrenalino “pliūpsniais” į žiūrovo organizmą, o giliau ir artimiau supažindinant su veikėjais. Įsilieti į siužetą padeda ir nepriekaištinga aktorių vaidyba (ypač egzorcisto vaidmenį atlikusio Patrick Fabian ir apsėstos mergaitės - Ashley Bell). Ir - daug daug tamsos…
Siužeto atžvilgiu pagirtinas D.Stamm sprendimas filmuoti dokumentinio filmo stiliumi, įtraukiančiu žiūrovą į siužetą bei sukuriančiu realumo įvaizdį. Tuo labiau, kad visa pirmoji filmo pusė ir skirta geriau pažinti egzorcisto personažą, jo gyvenimą, istoriją, šeimą (sakyčiau, rimta ir nuoširdi biografija). Dar labiau priartėti prie žiūrovo panaudojamas jo žmogiškumas, religijos eliminavimas: netgi atlikus egzorcizmą ir prasidėjus “baisiajai” filmo daliai, neatmetama mintis imtis medicinos, religiją bei šėtono įtaką mergaitės būsenai paliekant antrame plane. Rodos, režisieriaus vietoje daryčiau lygiai taip pat. Bet tam tikra prasme ne itin didelis filmo atgarsis ir dėmesys jam buvo beveik naudingas, mat religijos atžvilgiu nesunku įžvelgt kontraversišką užuominą (turint omeny, jog egzorcizmas vis dar praktikuojamas ir bažnyčios požiūris į šį “šėtono išvarymo” procesą liko toks pat kaip ir prieš kelis amžius…).
Apie pabaigą, geriau nešnekėsiu. Pats asmeniškai imčiau ir nukirpčiau šią gan keistą filmo “ataugą”: paskutinės 10 minučių, atrodo, staiga sudeda visus nesudėtus kablelius istorijoje, sukrauna specialiuosius efektus ir visus kitus komponentus, be kurių tikrai buvo galima apsieiti. Ypač bandant imituoti dokumentiką - tam tikri neišspręsti aspektai atrodytų natūraliau. Dar daugiau, pabaiga apverčia viską aukštyn kojom ir visi ilgai kurti personažų charakteriai “pameta galvas” bei tampa visai kitais žmonėmis. Pasiūlymas - priėjus mišką sustabdyti filmą ir patiems susikurti savo įsivaizduojamą pabaigą. Bet visą dieną galvojęs apie ją ir itin kritiškai įvertinęs jau beveik pradedu ją mėgti. Kodėl? Panašu, kad kūrėjai tikrai norėjo atsikratyti visų siaubo filmų fanų ir tikėjos bent vieno žiūrovo, kuris bandytų suprast, kodėl pabaiga tokia triuškinanti ir sugriaunanti visą taip sunkiai sukurtą istoriją…
Blogai: Garso takelis (nuo kada jis leidžiamas dokumentiniam filme???), nuvilianti pabaiga.
Vertinu: 5,5/10
P.S. Prašau nežiūrėti trailer’io, jeigu norit būti nors kiek nustebinti. Ir šiek tiek mažinkit savo lūkesčius - geresnio filmo už “The exorcist” dar reikės palaukt…
Dar vienas Kinijos šedevras. “Oldskūline”, subtili, tyra gražių ir elegantiškų žmonių meilės istorija, režisuota jau viso pasaulio žinomo Wong Kar-Wai(lietuviškai vardai keičiasi vietomis ir tampa Kar Wai Wong’as):)
Jau seniai bemačiau gerą filmą apie meilę. Bet štai ir sulaukiau. Jokių gašlumų, persistengimų ar nekantrumų. Žodžiu, stipri drama. Galbūt netgi negalėčiau pasakyt, kad tai apie meilę. Per daug platus apibūdinimas. Šiuo atveju susiduriame tik su jausmu, kitiems potyriams neįsiterpiant.
Kas esat susidūrę su Kar Wai Wongo kūryba turbūt sutiks su manim, kad tai vienas iš nedaugelio šiuolaikinių režisierių tokiu jautriu ir subtiliu skoniu. O pratęsdamas praeitos recenzijos susižavėjimą naujuoju azijos kinu, galiu tik pratęsti ir dar kartą nusistebėti scenarijaus nenuspėjamumu. Ne kiekviena istorija atsiremia į meilę, kuri neįvyksta. Galbūt dėl laikotarpio, galbūt dėl konservatyvių pažiūrų ar baimės, bet esmė, kad ši subtili ir skaudi istorija galų gale turėjo likti paslaptim realiai taip niekam ir neįvykus. Meilė ir seksas(be kurio šiuolaikiniai filmai neapsieina) ne visada turi būti ten pat, šiuo atveju tam pačiam filme.
“In the mood for love” nukelia mus į 1962-ųjų Honkongą. Nors ir nesu gyvenime buvęs Kinijoj ir tuo labiau prieš 50 metų, bet laikmečio skonį ir kvapą supratau gan lengvai. Netgi patyriau kažkokią dirbtiną nostalgiją. Kūrėjai pasistengė perteikdami dvasią. Ir, manau, visi gimę ir augę Ten ir Tada pasigardžiuodami “valgo” istoriją, galbūt net per daug nesigilindami į istoriją. Toks nepakartojamas atmosferos pateikimas - tai ne tik tušti koridoriai, blankios šviesos purvinuose restoranuose, dažnas cigaretės dūmas ir moterų šukuosenos reikalaujančios ne mažiau penkių valandų darbo, bet ir kadro išvaizda, ir garso tembras. Filmas atrodo nufilmuotas tais laikas, gerai užkonservuotas ir išleistas 2000-taisiais. Žinoma, taip nėra, bet filmui pasibaigus net nusistebi, kur ir į kurį amžių “grįžai”.
Filmas primena senąjį(mums - sovietų vaikams taip pat pažįstamą) moters paveikslą. Ji filme kaip mūza - nesenstanti, elegantiška, grakšti, intelektuali ir tuo pačiu drausminga, darbšti, ir pasiaukojanti. Neduok die, nepagalvokit, kad šiuolaikines moteris matau priešingai, ne. Žinoma, moteris visada liks mūza, visada stipriau ir grakščiau sugebančia stovėti šiam žiauriam pasauly. Bet, sutikit, prieš pusamžį konservatyvesnės pažiūros daugelyje šalių dar labiau stiprino šią povyzą ir tuo pačiu spaudė jas būti tokiomis.
Grįžtant, dar norėčiau pridurti, kad šis filmas yra visiška priešingybė senajam kino supratimui. Paprastai filmas sukuria dirbtinę tikrovę, taigi, tai kas kadre tampa įrodymas. Šiame filme sukuriama tai ko nėra. Tai, kas neparodyta ir nepasakyta.
Taigi: Gerai: Atmosfera, aktoriai, subtilumas, istorijos tyrumas, scenarijus Blogai: Pabaiga sukuria kitą kontekstą, ypač Kambodžos intarpas; nors ir su reikalu, bet visgi Kar Wai Wongas montažui neskyrė didelio dėmesio.
172 minutės tikro taivanietiško gyvenimo. Ne standartizuotų Holivudo siužetų, bet tikro gyvenimo. Taigi visiems, kas reikalauja Holivodo žvaigždžių, automobilių gaudynių, susišaudymų ir dramatiškų sekso scenų, nerekomenduoju. Nei vieno iš paminėtų siužeto vingių šiame filme nėra. Bet tai nereiškia kad beveik 3-jų valandų filmas nuobodus ir migdantis. Pats asmeniškai, nors ir niekad nebuvau didelis azijietiškų filmų fanas, vienu ypu sužiūrėjau, ir tiesą sakant net pritrūko.
Pamačius šį filmą, net nusistebi, koks gyvenimas yra nenuspėjamas. Būtent tai, kad istorija imituoja tikro gyvenimo seką, jis tampa nenuspėjamas, ir kartais pamačius kelis epizodus net supyksti ant savęs, nes nusprendi istorijos seką pagal jau gan suniokotą amerikietiškų filmų suvokimą. Gan baisu, bet galiu pasakyt, kad išankstinės nuomonės apie siužetą yra gan negeras įprotis atkeliavęs iš už atlanto, kurį norėtųsi pakeist, bet ne viskas taip paprasta, ir turbūt ne vieno azijietišką filmą reikia pamatyt kad šiek tiek praplėsti savo akiratį.
Grįžtant prie “Yi Yi”, pradedant vedybom, pamatant vaiko gimimą ir baigiant mirtim atrodo, kad tai ir yra gyvenimas. Pridedant visus kitus svarbesnius gyvenimo įvykius tarp šių trijų pagrindinių 172 minutės prisipildo realybės. Meilė - viena iš svarbiausių aspektų mūsų gyvenimuose, analizuojama visose galimose stadijose. Pradedant nuo jaunos ir audringos ir baigiant pavydžia ar varginančia. Be to filmo trukmė priverčia labai artimai susipažinti su personažais ir įsilieti į veikėjų šeimą.
Nors ir tai gan tolimos, labai modernios Taivano šeimos gyvenimas, bet tradicijų skirtumai nenusviedžia tavęs šalin, kaip svetimšalį, galbūt netgi labiau įtraukia. Mat kitos kultūros ypatumai paprastai domina labiau nei savo. Remiantis tuo, galėtume vadinti filmą, eksporto filmu. Ir labai pasisekusiu. Tai buvo pirmasis Taivano produkcijos filmas išleistas ir parodytas Amerikos žemyne. Ir ne tik parodytas, bet ir labai šiltai priimtas. Galbūt amerikiečiams egzotiška žiūrėti azijos filmus, kurie pasižymi kapitališkai kita struktūra ir forma, bet tame tikrai nėra nieko blogo. Frazės ir neįtikėtinai realūs ir įspūdingi dialogai tiesiog stulbina. Kai kurios ištraukos cituotinos ir galėtų būt rimtai analizuojamos kaip atskiras meno kūrinys. Kad ir koks lėtas ir ilgas filmas, ugnies jis turi.
Dar priduriant apie filmo statymo specifiką, norėčiau pagirti operatoriaus sprendimus, kurie nustebino savo originalumu. Dauguma ilgų kadrų fimuojami iš toli, neleidžiant žiūrovui tapti vienu iš “jų”, liekant gan objektyvių stebėtoju. Bet veiksmo stebėjimas iš šono neatitolina nuo personažų. Ir jautiesi lyg viską apie juos žinai, paprasčiausiai sėdėdamas kažkur kambario kampe, kad ir kas bevyktų. Kadrai filmuojami pro stiklą dar labiau stulbina. Ypač, kai veiksmui vykstant naktį, vienam iš stiklinių dangoraižių žiūrovas tuo pačiu mato šeimos gyvenimą ir naktinį šviečiantį miestą. Nu grožis! Ką ir bepridursi. Be to patariu vis karts nuo karto atkreipt dėmesį į statistus, kurie kartais labiau verti dėmesio nei pagrindiniai aktoriai…
Sumuojant:
Gerai: Tikroviškumas, dialogai, informacijos apie personažus kiekis, kūrybiškumas dirbant su statistais, aktorių meistriškumas, stiprūs ir tikri personažai, neįtikėtini operatoriniai sprendimai, paprastumas, trukmė.
Blogai: Keista, bet bent jau pirmą pusvalandį mažai ką tesupratau apie personažų ryšį vienas su kitu; nenoriu skambėt kaip rasistas, bet man asmeniškai tikrai buvo nelengva atsimint vardus, kai jie visi tokie panašųs(Min min, Tin tin, Yang yang, Li li).
Vertinu: 7,5/10
P.S Jau ne pirmas recenzuojamas filmas susilaukia tylos minutės režisieriui pagerbti, taigi šįkart neišimtis. Ir nepykit, kad vis atimu po papildomą minutę iš kiekvieno iš jūsų.
